Omanas dviračiu (pirma dalis)

Omanas nebuvo mūsų su Sirvydu sąraše šalių, kurias norime aplankyti dviračiais. Apie jį žinojom tik tiek, kad ten daug dykumų, kupranugarių ir kad kartą per metus vyksta vienas iš Bikingman varžybų etapų. Kai draugai pakvietė į vestuves Omane mes kaip tik svarstėme, kur galėtume išvažiuoti pavasarinių atostogų dviračiais. Omanas tikrai skamba daug labiau intriguojančiai nei kokios tai dviratininkų labai mėgiamos vietos kaip Kanarų salos ar Ispanijos pietų miesteliai. Tačiau tuo pačiu su ta intriga kilo ir labai daug klausimų: ar Omane saugu važiuoti dviračiu, ar yra ką pamatyti, ar atstumai tarp objektų nėra per dideli, ar bus įmanoma rasti vandens, ir t.t.

Pradėję skaityti internetus detaliau, atradom, kad nors Omanas ir nėra labai populiarus tarp dviratininkų, tačiau tikrai ne dėl to, kad neturi ko pasiūlyti. Atvirkščiai, iš kitų keliautojų atsiliepimų prieš kelionę ir vėliau jau mindami ten, supratome, kad Omanas yra labai patogi ir įdomi šalis keliauti dviračiu. Aišku, jei neatsiduri joje vasaros metu, kuomet temperatūra būna apie 50 laipsnių. Vasaris, tuo tarpu, vis dar žiemos mėnuo, dėl to temperatūros vis dar pakenčiamos – retai perlipa 30 laipsnių, o kalnuose naktį žiūrėk dar ir šilto miegmaišio prireiks.

Taigi, nusipirkę nelabai pigius bilietus į Omano sostinę – Maskatą – ir suskaičiavę visas savo atostogų dieneles, sudėliojome 9-ių dienų marštutą, kuris turėjo apimti nemažai pagrindinių Omano įžymybių: gražiąją Omano įlankos pakrantę, vieną iš įspūdingiausių Omano kanjonų, Wahibos smėlynus bei mūsų labiausiai laukiamą atkarpą per Hadžaro kalnus. Be visų šitų lankytinų objektų, žinoma, į maršrutą įskaičiuotas ir kasdieninis buvimas mums mažai pažįstamoje arabų kultūroje. Labai laukėme bendravimo su vietiniais, kurie, kiek skaitėme yra labai draugiški, kultūringi ir tolerantiški turistams.

Pasiruošimas važiavimui dviračiais Omane nesiskyrė nuo kitų mūsų kelionių. Labiausiai stengėmės pasirūpinti, kad turėtume pakankamai talpų vadeniui, kadangi dalis kelio ėjo per labai dykumingas vietoves. Tačiau iš tikrųjų, kaip paaiškės vėliau, – vanduo Omane nėra problema. Taip pat Omane ne problema rasti vietą nakvynei, kadangi oficialiai yra leidžiama statyti palapinę bet kur. Vietiniai patys mėgsta leisti savaitgalius gamtoje, dėl to jiems nėra neįprasta matyti palapinę miesto paplūdymyje. Taigi, mūsų planas buvo visas naktis nakvoti palapinėje. Ir nors net ir vasarį klimatas Omane gana karštas, vis tik turėjome pasiėmę gana šiltus miegmaišius bei pūkinukes striukes toms naktims, kai nakvosime aukščiau kalnuose. Deja, striukės taip ir buvo vežtos visą kelią be reikalo. Bet kiek ten jos sveria…

Mūsų maršrutas buvo žiedinis, dėl to turėjome pasirinkimą arba iš karto atakuoti kalnus, arba važiuoti į kitą pusę ir pirmiausia minti didesniais greitkeliais palei jūrą ir tik paskutinėmis dienomis džiaugtis kalnais. Sprendimą nulėmė tai, kad kaip tik vakarą prieš mūsų startą Maskate startavo Bikingman varžybos. Jų trasa buvo labai panaši į mūsų maršrutą, dėl to nusprendėme važiuoti į priešingą pusę nei dalyviai, kad sutiktume juos kelyje ir galėtume palaikyti juos savo šūksniais. Nemažai jų ir sutikom – kai kurie jau vargiai sveikinosi su mumis, bet bent keletui, manau, tikrai pakėlėme nuotaiką. Be šitų varžybų dalyvių daugiau nesutikom nei vienų dviračių turistų ir visuose kaimeliuose jautėmės kaip tikros žvaigždės.

Pasiruošę ir veselei ir dviračių žygiui

 

Pirma diena

Planas buvo startuoti sekmadienio rytą, po vestuvių vakarėlio šeštadienį. Gudrus planas, ar ne? Kažkaip pagal planą vakarėlis neturėjo užsitęsti ilgai ir mes turėjome atsikelti anksti ir dar prieš pietinę kaitrą būti išvažiavę iš Maskato miesto džiunglių. Bet… Atsikėlėme kada atsikėlėme, atlikome galutinius pasiruošimus, palikom dar miegančius draugus viloje (ačiū jiems už iš anksto nupirktą dujų balioną!) ir išmynėme į nuotykį jau saulei gerokai pakilus.

Maskatas – labai išsiplėtojęs miestas. Kaip vienas vietinis pasakojo – yra įstatymai draudžiantys statyti dangoraižius, norima, kad miestas plėstųsi į plotį, ne į aukštį. Dėl to dabar rezultatas toks, kad net netolimas restoranas yra bent 20km atstumu. Esant tokiam miesto išplanavimui visi važinėja tik automobiliais, jiems nutiesti milžiniški greitkeliai ir niekas nemato vargo pavažiuoti tuos 40km iki reikiamos vietos. Tuo tarpu dviratininkų mieste beveik nėra, ne vien dėl atstumų, bet dar ir dėl klimato – niekas nenori minti į darbą dviračiu, kai lauke +50 laipsnių. Kadangi nėra dviratininkų, tai dviračių infrastruktūros taip pat nėra. Tačiau visi greitkeliai turi labai plačius kelkraščius, kuriuose net važiuojant vienam šalia kito, jautiesi gana saugiai. Išvažiavimas iš Maskato (ir aplinkinių miestų, persipynusių į vieną didelį) užtruko apie 50km. Tik mažą dalį pavyko pravažiuoti pajūrio promenada, kitus teko minti tais dideliais greitkeliais. Bet nepaisant pradurtos padangos po pirmų 15km, sakyčiau, kad viskas sekėsi gana sėkmingai. Mažai smagumo, bet gana saugu.

Norint ištrūkti iš miesto reikia perlipti kalniuką, taigi jau pirmą dieną pabandom, ką reiškia omanietiški serpantinai. Panašu, kad Omane nelabai yra taikoma kokia nors praktika nedaryti kelių statesnių nei X procentų. Jau pirmajame sukilime mano dviračio kompiuteris rodo 17 procentukų. Kaip pirmai dienai, tai visai smagu. Kiek skaitėme internetuose, kalnuose šitie skaičiai bus dar didesni. Ką gi, laukiam, nesulaukiam. Blogiausia, kad sukilus tais stačiai serpantinais, negali pasidžiaugti nusileidimu žemyn, nes jis toks pats velniškai status. Aišku, Sirvydas nestabdo ir pasiekia savo naują greičio rekordą – 79km/val, o aš tai bandau nesudeginti stabdžių ir tuo pačiu nenusisukti sprando pačią pirmą dieną.

Paliekam miestą

Už kalno atsiduriame kitam pasaulyje – nebėra didelio vientiso miesto, pavieniai kaimukai įsikūrę prie kalnų šlaitų, Per pietus jau gerokai karšta ir daugelis maitinimo vietų nedirba, bet galų gale randame itališkos pastos restoraniuką su kondicionieriumi. Kol stiprinamės ir gaivinamės laimų ir mėtų sultimis pastebim vieną įdomų omanietišką įprotį – maisto iš restoranų „išsinešimui“ procesas čia kiek kitoks. Automobiliai privažiuoja prie restoraniuko, papypsena, tada darbuotojas išeina į lauką su meniu, paduoda jį vairuotojui, jis užsisako ir laukia paruošto užsakymo, kurį darbuotojas atneša tiesiai iki automobilio. Maistas išsinešimui gana populiarus visame Omane. Pastebėjom, kad dažnai restoranuose sėdi tik ne vietiniai, o vietiniai tiesiog privažiuoja automobiliais ir vežasi maistą namo ar į kokį parką gamtoje.

Nakvynei tikslo kaip ir neturim, tai po pietų tiesiog minam nebe tokiais dideliais plentais. Kalnų vaizdai vis tai vienoj, tai kitoj pusėj.  Kaip ir nieko labai įspūdingo, bet vis tiek gražu ir įdomu. Kalnai kitokie nei Europoje, o ir miesteliai kitaip dailūs – su mečečių minaretais ir palmių pulkeliais gražiai įsipaišo į priekalnes. Galiausiai nakvynei sustojame kažkokiame, lyg ir piknikams skirtame parke – ant įvažiavimo arkos buvo kažkas užrašyta arabiškai, bet mes nesupratom, o google translate nesugebėjo atpažinti teksto, iškalto ant medžio. Nusprendėm, kad ten užrašyta – sveiki atvykę į stovyklavietę, pasistatėm palapinę ant kažkokio pastato (spėju, kad mečetės) pamatų ir užmigom vos pavakarieniavę.

Antra diena

Omane nėra labai daug kelių variantų, dėl to sunku rasti kokį mažiau intensyvų kelią važiavimui. Tačiau vakar padarėm išsukimą, kuris pridėjo papildomų kilometrų, bet už tai veda mažesniu ir ramesniu keliu. Rytą pradedam gana anksti, kad pasidžiaugtume gaiva, kol galime. Pirmiausia, užsukam į šalia esančio kaimelio mečetę. Jau spėjom atrasti, kad jose praktiškai visada yra geriamo vandens aparatas. Ir ne šiaip sau geriamo, bet dar ir atšaldyto geriamo. Dviratininkams tai yra tikras rojus. Praktiškai niekada nebuvo problemos su geriamu vandeniu, kadangi mečetės stovi kiekviename, kad ir mažiausiame, kaime, o kartais net ne kaime, o prie paprastos degalinės. Privažiuoji, išpili sušilusį vandenį, prisipili ledinio ir vargo nematai. Sultonas rūpinasi, kad gyventojai būtų aprūpinti geriamu vandeniu šitame karštame ir sausame krašte. Šiaip tai kartais būna ženklai, kad ne musulmonams į mečetę eiti negalima, bet tiesą pasakius, taip per visas dienas nei karto niekas nieko ir nepaburbėjo ant mūsų, kad lendam vandens prie mečečių. Visi kaip tik labai draugiškai parodydavo, kur kraniukai. Kartais geriamas vanduo mečetėje būdavo labiau vyrų pusėje, tai tik Sirvydas braudavosi į vidų, aš nuolankiai laukdavau, kol vyras pasirūpins šeima.

Išganingi vandens aparačiukai

Vakar paskaičiavom, kad jei norim suspėti į porą lankytinų objektų, artimiausias porą dienų teks pasispausti ir paminti po daugiau nei 100 km. Bet sukilimo nedaug, tai turėtumėm spėti. Prieš išvažiuodami taip ir planavom, kad lygumose minsim daugiau, kad turėtumėm daugiau laiko kalnuose. Iš ryto dar važiuojam per kalnus, bet perpiet jau išlendam į pajūrį. Pakrantės čia akmenuotos, vanduo žydras, karts nuo karto matom lyg tai kažkokių vasaros vilų kompleksus, bet šiaip tai didžioji dalis paplūdymių labai laukiniai ir neišcackinti.

Pirmas lankytinas objektas šiandien Bimmah smegduobė. Aš galvojau, kad čia bus tiesiog tokia duobė prie kelio, bet pasirodo čia visas parkas su pavėsinėmis ir dailiai sutvarkytais takeliais. Kadangi neturim daug laiko, tai nesimaudom, tik pasigrožim, užkandam ir važiuojam toliau. Parko prižiūrėtojas buvo labai malonus ir pasakojo, kad yra matęs ne vieną dviračių turistą, bet mes pirmi iš Lietuvos.

Kita, pagrindinė, šios dienos atrakcija – Wadi Shab kanjonas. Kanjonas, kuriuo eini eini iki kol prieini gėlo vandens baseiniukus. Tada brendi per juos iki kol pasidaro per gilu bristi ir turi plaukti. Galų gale priplauki olą, kurioje yra krioklys. Mes truputį per vėlai atmynėme ir nebespėjome šitos atrakcijos išpildyti iki galo – spėjom tik nueiti iki pirmų baseiniukų, pasimaudyti ir grįžti. Nors mes ir buvome ten gana vėlai, bet žmonių vis tiek buvo per daug mano skoniui. Lyg ir esi laukiniame tarpeklyje, bet su tiek žmonių, kad jautiesi, kaip Kaziuko mugėje. Nežinau, kas ten dedasi piko metu. Bet nepaisant to, kanjonas labai patiko – nemažai žalumos, uolų ir gražių vaizdų. Ir, kas gana keista šitoje šalyje – vandens. Iki šiol kiek matėme kanjonų – visi buvo tušti, nors dar vis kaip ir žiemos (drėgniausio laikotarpio) pabaiga.

Wadi Shab

Kol pasivaikščiojom po kanjoną liko koks geras pusvalandis dienos šviesos, o mes dar norėjome numinti 20km iki kito miestelio paplūdymio. Tai pasispaudėm ir su paskutiniais šviesos spinduliais jau buvom šios dienos tikslo miestelyje. Apsižvalgėm paplūdimiuose, nusižiūrėjom vietą nakvynei. Šiaip atrodo gana keista statyti palapinę miesto paplūdimyje, bet Omane tai gana įprasta. Paplūdimyje pristatyta pavėsinių, buvo ir keletas automobilių įsikūrę – neaišku ar nakčiai, ar tik pavakarot. Prieš statydami palapinę dar susirandam vienintelį kaimo coffee shop – Omane tai tokios mažos užkandinės, kur gamina sumuštinius, kebabus ir švarmas. Labai smagu, kad mažuose kaimeliuose laimų sultys kainuoja vos 300 baisų, kai tuo tarpu sostinėje Maskate apie 1.2 – 1.5 rialo. Kol kas, kiek valgėme kaimelių kavinukėse, tai dviese prasisukdavom už 1.5 rialo, kas yra ~3.5 euro. Rojus dviračių turistui, ne kitaip.

Slėnis be vandens

 

Trečia diena

Vakar nuvažiavom ~130km, šiandien planas ~140. Vėlgi, neturim kito pasirinkimo, nes norim privažiuoti Wahiba sands dykumą ir joje praleisti naktį. Iš pradžių planavome, kad tiesiog su dviračiu įsuksim į kopą ir statysim savo palapinę, bet vakar vakare supratom, kad šitas planas neišdegs. Kopos gana toli nuo kelio, o jei dar nori statyti palapinę ne visai kopų pradžioje, tai reiškia, kad dviratį reikia stumti per smėlį keletą kilometrų. Po 140 kilometrų dienos, to tikrai nesinorės, o ir nespėsim su šviesa, nes temsta anksti. Dėl to užsirezervuojam palapinę dykumoje įrengtoje stovyklavietę ir taip pat nuvežimą nuo dykumos pradžioje esančio miestelio iki tos stovyklavietės. Kad spėtume iki saulėlydžio (ka mes labiausiai ir norime pamatyti toje dykumoje), turime būti sutartoje vietoje ne taip ir vėlai. Dėl to visą dieną minam gana nefainais keliais. Vaizdai aplinkui irgi ne žiauriai įspūdingi, gal tik kiek keisti mūsų akiai – tų vaizdų kaip ir nėra. Aplink vien dykynės su keliais krūmokšniais. Atsimenu, kaip prieš kelionę google street view žiūrėjau vieną tašką kelio, kuriuo šiandien važiuojame – vidury nieko stovi degalinė ir mečetė. Žiūri 360 vaizdus, bet nieko ten nematai, nes nieko nėra. Tai visai smagus jausmas, kai jau sėdim mes toj degalinėj ir geriam šaltą pepsį.

Kraštovaizdis

Jei pirmas dvi dienas džiaugėmės, kad nors įsidienojus ir gana karšta, vis tik žieminis vėjas yra gaivus ir maloniai vėdina važiuojant, tai šiandien, priartėjus prie dykumų – tas vėjas jau nemaloniai šiltas. Primena Meksiką liepos vidury… Kur tik randam degalinę, ten stojam ir gaivinamės šaltais gėrimais. Sirvydas net suranda vieną limonadą, kuris gaminamas ir salyklo skonio, tai kai pasiilgsim nealkoholinio alaus – bus variantas.

Pakelės pramogos

Į pavakarę, kaip sutarta, privažiuojam miestelį, kuris įsikūręs visai ant dykumos krašto. Susirandam mūsų gido namą, paliekam jo kieme dviračius (taip tiesiog lauke, prie tvoros – čia gi Omanas ir niekas nevagia) ir lekiam į dykumos stovyklavietę. Vairuotojas tikras linksmuolis, kartais įlekia į kopą ir džiaugiasi matydamas, kad mums smagu. O mums tikrai smagu. Nors ir esam buvę dykumoje Jordanijoje, čia visai kas kita. Didžiulės kopos driekiasi, kiek tik akys mato. Aplink smėlis, smėlis ir smėlis. Atvažiavę į stovyklavietę užkopiam ant kopos ir grožimės kerinčiais vaizdais. Kiek leidžia stiprus vėjas, pučiantis smėlį į akis, burną, kišenes, fotoaparatą ir visus kitus tarpelius. Sako, kad kai kurios kopos yra net 200 metrų aukščio. Anksčiau jose gyveno didžiulė gentis, tačiau dabar vos 100 žmonių. Visi patraukė ieškoti patogesnio gyvenimo į aplinkinius miestelius.

Wahiba sands dykuma

Po vakarienės stovyklavietės šeimininkas sukviečia visus prie laužo. Gulim ant paklotų kilimų, spoksom į žvaigždes ir klausom istorijų apie beduinų gyvenimą dykumoje. Nuostabu, kaip per porą kartų pasikeitė jų gyvenimai. Stovyklavietės šeimininkas dar prieš porą dešimčių metų pilnai gyveno dykumoje, o jo vaikai dabar jau nebeįsivaizduoja tokio gyvenimo, kadangi gimė jau moderniai įrengtuose namuose, lanko mokyklas ir kaip ir viso pasaulio vaikai, laiką leidžia naršydami telefonus. Paklaustas, ko iš gyvenimo dykumoje pasiilgo labiausiai, šeimininkas atsako, kad artimo šeimos narių bendravimo. Kai gyveni nedidelėje palapinėje, nori nenori tenka bendrauti daugiau ir artimiau, nei gyvenant dideliame name su atskirais kambariais kiekvienam vaikui. Taip besiklausant beduinų istorijų, apima snūdis ir pamažu visi išsiskirsto miegoti į savo palapines.

Tęsinys kitoje dalyje 🙂

5 komentarai

    1. Antroje dalyje yra maršruto žemėlapis, ant jo paspaudus galima nueiti į Google Maps puslapį ir iš ten parsisiųsti maršrutą KML formatu. Jei reikia gpx, galima konvertuoti į gpx su pvz. https://www.gpsvisualizer.com
      Jei kažkas neišeis, rašykit. Ar planuojate kelionę Omane?

  1. Tinka ir kml 🙂 Įdomu skaitant ir žemėlapyje pavartyti tas vietas, pasidomėti plačiau aplinkui. Neplanavom, bet dabar visko gali būti ateity. Paprasčiausiai kartais net nepagalvoji apie tokias vietas, kol kas nebaksteli. Ačiū. Kalnai yra gerai, ir kuo daugiau jų.

Komentuoti