Omanas dviračiu (Antra dalis)

Jei praleidote pirmąją pasakojimo apie Omaną dalį, galite rasti ją čia.

 

Ketvirta ir penkta dienos

Dykumoje praleisti tokius reiškinius kaip sulėtekis būtų nusikaltimas, todėl keliamės prieš auštant ir einam grožėtis kylančios saulės spindulių nudažytomis kopomis. Deja, kažkaip debesuota, tai vaizdai ne baisiai įspūdingi. Bet milžiniškos kopos vis dar žavingos. Po pusryčių nusprendžiame praleisti siūlomas pramogas dykumoje ir leistis į kelią toliau. Dykumos stovyklavietės šeimininkas nuveža mus atgal prie dviračių, susipakuojame ir išminame.

Artimiausias dvi dienas važiuosime link Hadžaro kalnų be didesnių atrakcijų pakeliui. Iš ryto vis dar važiuojame palei dykumą, vėliau privažiuojam kalnų užuomazgas. Kartais slėniai atrodo visai žali, kitur – vien akmenys ir žvyras. Turbūt priklauso nuo to, kaip kuris kalnas sugeba užstoti saulę ir sulaikyti lietų.

Didžiausios dienos pramogos turbūt buvo stovyklavietėje. Žemėlapyje nusižiūrėjom kažkokį gamtos parką, kuriame pažymėta piknikų ar tai stovyklavimo vieta. Su geriamu vandeniu ir iki vakaro veikiančiais tualetais. Tikėjomės, kad ten rasim ir daugiau stovyklaujančių, bet kai atvažiuojame, didžiuliame plote randame tik parko prižiūrėtoją ir dar kažkokį vietinį vyruką. Jam mes labai įdomūs – pasėdi ant Sirvydo dviračio, labai domisi, kaip veikia palapinės statymas. Galiausiai, kviečia pas save į namus pavalgyti. Gaila, kad tik nelabai šneka angliškai. Gal dėl to, o gal kad esam pavargę ir nenorim važiuoti kažkur į miestą ir palikti visus daiktus stovyklavietėje, atsisakom. Šiek tiek gaila, nes turbūt tai būtų labai įdomi patirtis, bet tuo metu atrodo per daug sudėtinga.

Po kiek laiko sulaukiam dar poros vietinių vizito. Atrodo, kad lyg ir ėjo pasivaikščioti, bet gal ir kaime išgirdo apie mus ir atėjo apžiūrėti. Vėlgi labai susidomėję apžiūrėjo mūsų įrangą, paklausinėjo apie maršrutą ir kiek kilometrų per dieną važiuojam. Ir galų gale vėlgi – pakvietė kavos ir datulių. Labai atsiprašė, kad neturi jų čia su savim, bet kviečia pas juos į namus (už 20km…). Ir vėl atsisakėm, nes jau tamsu ir mūsų vakarienė verda.

Galiausiai vis tik nelikom be vaišių – parko prižiūrėtojas atnešė pilną lėkštę vaisių. Atsiprašė, kad nekalba angliškai, bet vat vis tiek norėjo mus pavaišinti.

Puiki stovyklavietė, tik vėjas nunešė palapinę

Kitą dieną toliau judame link kalnų. Vakare jau turėtume būti visai pagrindinio mūsų kalno papėdėje. Tai reiškia, kad kuo labiau į vakarą, tuo daugiau kalnų vaizdų aplinkui.

Pakeliui aplankome labai gražų miestelį – Nizvą. Buvo labai didelis kontrastas, kuomet važiuodami visiškai mažomis ir ramiomis gatvelėmis išlindome į miestelio centrą. Jame, kaip niekur kitur iki šiol, buvo pilna turistų, suvenyrų kioskelių ir turistinių restoranų. Toks jausmas, kaip iš gūdaus miško išlindus į miestą. Bet mes jau tame lygyje, kur nesiprausę ir dulkėti jaučiamės normaliai net ir tarp švariai apsirėdžiusių turistų. Suvalgome pietus ir riedame apsižvalgyti po įžymiuosius Nizvos turgus. Daug kas jau nedirba, bet pastatai vis tiek įdomūs: atskiri datulių, ožkų ar puodų turgūs. Atrodo, kad lyg ir nudailinti turistams, bet vis tiek vis dar naudojami pagal tikrą paskirtį pačių gyventojų.

Nizvos turgūs

Po Nizvos kitas tikslas – Al Hamra miestelis. Keliukas jau po truputį kyla į kalną. Tokia įkalnė, kurios nematai, bet važiuoti sunkiau ir tada dar sunkiau, nes galva nesupranta, kodėl minant taip pat, važiuojasi lėčiau. Po truputį, su sustojimais nuotraukoms, atvažiuojam iki miestelio. Jisai pasirodė labai žalias, su daug palmių ir kitos augalijos. Gal dėl to, kad čia jau aukštis didesnis ir lengviau išlaikyti tą žalumą. Pačiam miestelyje nenorim apsistoti, tai minam dar keletą kilometrų už miesto. Sukilęs vėjas ir įkalnė visai išsiurbė jėgas, bet galiausiai apsistojam uolos prieglaudoje, su gražiu vaizdu į kalnus.

Šešta diena

Šiandien ta diena, kai pagaliau minsim kalnuose. Omanas turi taip vadinamą Omano (ar net Arabijos) didįjį kanjoną. Sako, kad kai kur kanjonas yra net 1-o kilometro gylio. Netoli to kanjono yra ir aukščiausiais Omano kalnas – Jebel Shams. Į jį šį kartą nevažiuosime, kilsime tik iki maždaug 2 kilometrų aukštyje esančių apžvalgos vietų, iš kurių atsivera puikūs vaizdai į kanjoną ir į didįjį kalną. Labai norėjome nakvoti ten ant viršaus, tačiau maršrutas niekaip nesusidėliojo taip, kad tai pavyktų, dėl to šiandien tik užminsim į viršų, pasigrožėsim vaizdais ir minsim atgal.

Nakvojome maždaug 800 metrų aukštyje, tai reikės truputį paminti į kalną. Nors iš to, ką skaitėm internete, gal labiau pasistumti, nes žmonės sako, kad 30 procentų įkalnės šitam kelyje nėra retenybė. Nors planuojame šiandien ir nusileisti iki to pačio Al Hamra miestelio, bet daug vilčių, kad nusileidimas bus lengvas nededame, nes vėlgi – tokio statumo nuokalnėmis leistis nėra labai malonu.

Pirmuosius 15km dar galime mėgautis tolygia nedidele įkalne. Oras gaivus, miesteliai bunda – smagu. Turim vilties, kada kylant aukščiau temperatūra irgi vės ir nebus velniškai karšta stumtis į viršų.

Privažavus slėnio pabaigą kelias staiga šauna į viršų: gyvatėle raitosi, atrodo kad beveik statmenai, be nuožulnesnių vietų. Nors Gvatemaloje tikrai matėm stačių kalnų, bet tokio statumo kelio atkarpos aš nesu mačius gyvenime. Bandom minti, bet nors ir nemalonu pripažinti – stumti vis tik lengviau. Įkalnių statumas tikrai kosminis. Nors mano dviračio kompiuteris sugedęs – manau kad 30-40 procentų vietomis tikrai yra. Taip ir vargstam: porą šimtų metrų pastumiam, pailsim, vėl pastumiam, vėl pailsim. Pirmus 4 kilometrus „važiavome“ gal pusantros valandos. Užkandam kelkraštyje ir toliau stumiamės. Po dar poros kilometrų kelias truputį pasitiesina, įkalnės dabar jau gal labiau tik 20 procentų. Taip pat atsiranda viena kita nuokalnė, tai vis po kelias minutes išeina ir pavažiuoti.

Įsižiūrėjus matosi kaip smagiai kelias šauna į viršų

Po dar 4-ių varganų kilometrų privažiuojame pakistaniečių valdomą kavinukę. Tokios įstaigos dažniausiai turi dienos patiekalus, dėl to mums labai patogu, nes galim greitai ir nebrangiai pavalgyti. Ir kol kas kiek valgėm, visada buvo skanu ir sotu. Čia irgi pakistanietis jau išvirė mums pietus, o tarpdury dar įspaudžia į ranką ir nuluptą apelsiną. Labai keistas momentas, nes mes vis skaitom internetus kaip saugotis koronos, o čia vat tiesiog kažkoks vietinis duoda jau nuluptą apelsiną ir nevalgyti ar pulti jį dezinfekuoti kaip ir negražu, bet valgyti irgi nesinori. Galiausiai suvalgom, nes mes mandagūs svečiai… Gal pasiseks ir šitie apelsinai bus be koronos ar kitų bacilų.

Pavalgius prasideda žvyrkelio atkarpa. Ir nors nemalonu kratytis per akmenis ir labai dulka, tačiau įkalnės jau daug malonesnės, dažniausiai įmanoma minti, o vaizdai vis gerėja ir gerėja. Tokius kalnų vaizdus ir įsivaizdavom prieš kelionę. Dėl tokių kalnų vaizdų verta stumti dviratį į kalną. Kadangi savaitgalis, tai nemažai automobilių – visi nori pasigrožėt vaizdais. Visi pypsena, mojuoja ir palaiko mus. Apskritai Omane labai daug automobilių mums pypsena ir mojuoja. Taip neįkyriai, tiesiog leidžia žinoti, kad jiems smagu mus čia matyti. Vairuotojai dažniausiai gana gražiai mus aplenkinėja, vos vienas kitas prisiartina nemaloniu atstumu.

Po maždaug 6 valandų nuo starto šįryt įveikiame tuos 35 kilometrus ir atsiduriame Omano kanjono viršuje. Vaizdai tikrai įspūdingi, uolos žiojėja nesuprasi dėl ko suskilusios. Kaip visada prie emocijų prisideda ir tai, kad tokioje vietoje atsidūrei su dviračiu. Visos kančios pakeliui į viršūnę būna atpirktos su kaupu.

Du gražuoliai prie gražaus vaizdo

Po sočių pietų kartu su italų turistų grupe (korona mus šiandien persekioja), susiruošiame „riedėti“ žemyn. Važiuojant į viršų matėme, kad nusileidimas nebus vien tik pasišvilpavimas – dar teks įveikti ir vieną kitą įkalnę. Pirmuosius kilometrus leidžiamės gana smagiai – lekiam žemyn, kylam į kalniuką ir vėl lekiam. Man baisiau, tai aš stabdau daugiau, Sirvydas vis manęs karts nuo karto palaukia. Kai jau privažiuojam asfaltą, nuokalnės vėl pasidaro beprotiško statumo. Ant posūkių vos tik sekundei atleidi stabdžius, greitis šoka iki dangaus, tai ir vėl puoli stabdyti.

Taip kovoju su greičiu, kai staiga matau, kad Sirvydas stabdo su batu droždamas asfaltą. Galvoju, koks keistas, kam čia mandravoja, juk batus gadina. Matau, kaip jis sustoja ir puola pilti vandenį ant stabdžių diskų. Diskai šnypščia ir garuoja. Sustoju šalia ir suprantu, kad čia ne iš mandrumo Sirvydas ką tik stabdė koja, o jam perkaito diskai ir tiesiog dingo stabdžiai. Siaubinga pagalvoti, kaip galėjo išsitėkšti, jei būtų pasitaikęs staigesnis posūkis. Užpilam vandens ir ant mano stabdžių – tas pats – garuoja ir švokščia. Ką gi, panašu, kad reikia taupyti stabdžius. Kadangi kaip tik liko patys stačiausi kilometrai žemyn, nusprendžiam, kad gal saugiau bus tiesiog vestis dviračius žemyn. Bet kai bandai vesti dviratį žemyn tokiu statumu, tai čia maždaug tas pats, kaip kad bėgi su dviračiu žemyn. Pažiūriu, kad bėgu 10km/val greičiu, tai čia visai kaip mano bėgimo greitis, o čia dar su dviračiu, tai visai neblogai. Taip ir leidžiamės keletą kilometrų pabėgiodami, paeidami, kur įmanoma pariedėdami. Galiausiai, kur jau nebe taip statu bandom važiuoti. Atrodo, kad stabdžiai atvėso, tai protingai stabdant visai galima važiuoti.

Sirvydas lekia be stabdžių

Nusileidžiam iki artimiausio kaimo ir nusprendžiam, kad šiąnakt nusipelnėme viešbučio lovos. Randam mums tinkanti Al Hamra miestelyje ir traukiam į jį. Nusiprausę dulkes dar išlendam į jemeniečių restoraną vakarienės. Omane labai nedaug omanietiškos virtuvės restoranų. Ypač tokių nedidelių, pakelėse patogiai prieinamų turistams. Daugiausiai kavinių verslu užsiima imigrantai, dėl to ir maitinamės dažniausiai visai ne omanietiškais patiekalais. Bet nesiskundžiam – gaunam keletos kultūrų patirtį vienoje valstybėje.

Po sočios vakarienės krentam miegoti – reikia pailsėti, nes mes dar nebaigėm su kalnais, rytoj laukia dar viena smagi diena.

Skanaus!

Septinta diena

Jei vakar buvo pramoginis važiavimas aukštyn ir žemyn į kalną, tai šiandien įveikinėsim kalnus dėl to, kad jie mums iš tikrųjų kelyje. Važiuosime keliu, kuris, kaip žmonės šneka, yra vienas iš gražiausių Omane.

Prieš pradėdami kilti į kalną, dar užsukam į senąjį Al Hamra miestuką. Ten dabar beveik vien tik negyvenami apgriuvę namai, kai kurie iš jų daugiau nei 700 metų senumo. Kiek radom informacijos, vietiniai tiesiog nusprendė pasistatyti naujus, modernesnius namus kitoje vietoje ir paliko šituos negyvenamus. Kai kur dar išlikę laiptai, tai galima užlipti ant stogų ir apsižvalgyti aplinkui. Europoje čia būtų didelis aptvertas muziejus su minia turistų, o šičia – vaikščiok į sveikatą kur nori ir kiek nori.

Senoji Al Hamra

Po turistinių linksmybių mūsų laukia 1 200 m sukilimas. Gerai, kad jis visas daugiau mažiau tolygiai kylančiu keliu. Po truputį lėtai mindami vis kylame į viršų. Šiandien vaizdai labiau atviresni – kalnai matosi tolumoje, arčiau žiojėja kanjonai ir uolų plynaukštės. Žemėlapiuose šiame kelyje beveik nėra pažymėtų didesnių miestukų, bet pravažiuojam ne vieną, kad ir nedidelį, bet vis tiek gyvą kaimuką. Kur randam mečetę, pilamės vandenį. Planuojant Omano maršrutą buvo gana sunku rasti tikslios informacijos apie vandenį ar kitus svarbius objektus kelyje, bet kol kas matom, kad šituose keliuose civilizacijos pakankamai, kad važiuojant dviračiu nebūtų problemų nei su vandeniu, nei su maistu.

Nors pakilimas į kalną buvo gražus, vis tik mūsų šios dienos pažiba turėtų būti nusileidimas. Ant kelio viršaus jau matome atsiveriančius vaizdus į kitą kalno šlaito pusę. Kanjonai ir kalnai dar dramatiškesni nei vakar – atrodo, kad kelias tikrai ne be reikalo tituluojamas gražiausiu. Problema tik kelio statumas. Kaip skaičiau kažkokiame bloge: pervažiavus kalną į kitą jo šlaito pusę jūsų laukia staigus smigimas žemyn į kanjoną. O kaip kitaip pavadinti, kai čia jau ne 30 procentų nuokalnės, o kokių tai 40-50?  Dar pridėkim, kad tai ant palaido žvyro ir gaunam tai, kad ir vėl bėgam su dviračiais. Bet kokie vaizdai!  Esam kanjone, kalnai iš vienos pusės, kalnai iš kitos pusės. Atrodo, ką tik nusukom nuo visai normalaus plento, o dabar esam giliai tarp kalnų. Sunku sudėti čia į sakinius tą jausmą ir vaizdus iš šios kelio atkarpos – daug vau, oho, kaip gražu, nuostabu ir panašių žodžių buvo išsakyta leidžiantis vis gilyn ir žemyn į kanjoną.

Nors nusileidimas ne iš lengvųjų – vis stojam aušinti stabdžių ar tiesiog vedamės dviračius, bet abudu su Sirvydu lyg ir pamirštam, kad turim kažkur šiandien nuvažiuoti, tiesiog stojam, fotografuojam, grožimės ir geriam į save tą kalnų grožį. Galiausiai nakčiai apsistojame tokiame lyg ir kanjono dugne – kalnai apsupę mūsų stovyklavietę iš visų įmanomų pusių ir keliai į visas puses nuo čia eina aukštyn. Nuo šitos vietos būtų galima eiti į taip vadinamą Gyvačių kanjoną. Tikiuosi, ne dėl to, kad ten yra gyvačių, o dėl kanjono raitytos formos. Labai džiaugiamės prie kanjono pradžios radę upelio užuomazgas. Po dienos žvyruotame kelyje esame apdulkėję taip, kad drėgnų servetėlių dušas vargiai padėtų pasiekti patenkinamą švaros būklę.

Grįžtam išsiprausę nuo upelio ir matom, kad kažkoks automobilis prisiparkavęs netoli mūsų palapinės. Galvojome, kad gal kokie nors turistai prisijungs prie mūsų nakčiai. Bet pasirodo, čia iš netolimo kalnų kaimelio kilęs gidas – laukia turistų grupės, bet panašu, kad ji nespėjo iki tamsos nusileisti iki sutartos vietos. Pakalbam trumpai su juo ir tadam tadam – jis mums siūlo kavos ir datulių. Šį kartą mes jau nepraleidžiam progos apturėti šitos ceremonijos. Kelionės pradžioje skaičiau apie kavos gėrimo tradiciją Omane – ji labai plačiai paplitusi ir gana griežtai apibrėžta, kaip ir kada kava turi būti pasiūloma svečiams, kada paduodamos datulės (visada), kada vaisiai, kada pyragai (po datulių). Labai įdomu tai patirti patiems – gidas ištraukia termosą kavos ir indą datulių, susėdam ratuku ant žemės ir kaip pagal instrukciją – vaišinamės datulėmis, vėliau esam pavaišinami ir apelsinais, o po vaisių vėl datulėmis. Kadangi gidas neblogai šneka angliškai, tai labai įdomiai pakalbam apie jo gyvenimą visiškame kalnų kaime. Pasirodo jis turi dar ir darbą Maskate, bet ten būna tik porą savaičių per mėnesį. Daugiau laiko ir nenorėtų ten praleisti, nes jo širdis priklauso kalnams. Įsivaizduoju, kad kiekvieną kartą iš mažo kaimelio nuvažiavus į tą didžiulį, triukšmingą miestą jam turėtų būti šokas. Jam daug mieliau būti gidu turistams ir vesti juos per įspūdingus kanjonus šokinėjant nuo uolų ir plaukiant per upes. Jei kada domėsitės, ką nuveikti Omane, tai įsitraukit šitą pramogą į savo sąrašą – iš to, ką matėm ir girdėjom, tai tikrai turėtų būti įspūdinga.

Vaišinamės kava ir datulėmis

Aštunta ir devinta dienos

Šiandien jau liūdim, nes atostogos eina į pabaigą. Liko tik išsikapanoti iš kanjono ir transportuotis atgal į miestą. Gerai, kad tas išsikapanojimas vis dar apdovanojamas nuostabiais vaizdais į kanjoną, važiavimais per tekančius upelius ir mažus kanjono kaimelius. Galvojam, kad būtų verta planuojant kelionę po Omaną kažkaip įtraukti daugiau dienų pavažinėjimo po šituos kalnus – jie tikrai yra to verti.

Kadangi turime pakankamai laiko iki savo skrydžio dienos, tai šiandien planuojame gana anksti apsistoti Nakhal miestelyje. Nusižiūrėjome, kad jame yra visai nieko atrodantis fortas (jų Omane – labai nemažai, tai neaplankyti nei vieno kaip ir negražu). Be to, šiame miestelyje dar yra ir karštų versmių baseiniukas, tai jame ir praleisime savo vakarą.

Deja, po pietų omanietiškoje turgaus kavinukėje sužinome, kad fortas uždarytas remontui, tai galim tik apsukti ratą aplink išorinę sieną. Ką padarysi.. Lieka tik kita pramoga – karštas baseinas. Nuvažiuojame iki jo – randame dailiai sutvarkytą poilsio parkelį, su staliukais ir grupelėmis turistų bei vietinių. Mūsų planas yra pavakaroti prie šito basieniuko ir sutemus kažkur šalia pasistatyti palapinę. Bet aš nesu labai didelė mėgėja stovyklauti vidury miesto, nors čia ir leidžiama ir nors čia ir saugus Omanas. Dėl to vakarėjant vis tik pavažiuojame iki kažkokių apleistų ryžių auginimo laukų – vis dar viduryje miesto, bet tarp kažkokių uolų ir toliau nuo žmonių akių.

Nakhal karštas baseinėlis

Kitą rytą mes jau visiškai transportavimosi nuotaikoje – paskutinį kartą pasipildom vandens kaimo mečetėje ir lekiam greitkeliais link draugų namų, kur mūsų laukia dviračių dėžės ir likę daiktai. Labai buvo patogu, kad galėjom pas juos palikti visą savo mantą. Ačiū!

Kelias eina šiek tiek žemyn, vėjas pučia į nugarą, tai net nepastebim kaip numinam paskutinius 70 kilometrų. Įvažiavimas į miestą kaip ir išvažiavimas nebuvo labai malonus, pasivažinėjom milžiniškais greitkelių viadukais, bet sukandi dantis ir nuvažiuoji, kur tau reikia. Kaip visad, labai keista ir liūdna grįžti į miestą, supakuoti dviračius ir grįžti į normalų gyvenimą. Iki skrydžio turim dar vieną dieną, tai spėjam pabūti dar ir paprastais turistais Maskate – aplankom didžiąją sultono mečetę, rūmus ir kitus lankytinus objektus mieste.

Maskate spėjam aplankyti net ir vieną iš fortų

Statistika ir maršrutas

880 km / 6400 m sukilimo / 8 su trupučiu dienos / 48 valandos važiavimo

Komentuoti