Abu esam peršalę, jaučiamės nekaip ir sloguojam. Pirminis planas buvo eiti iki Anapurnos bazinės stovyklos (apie 4 valandos kelio) ir ten praleisti pusdienį ir likti nakvoti. Tačiau dabar nusprendžiam eiti į viršų link bazinės stovyklos ir pažiūrėti, kaip jausimės – gali būti, kad apsisuksim anksčiau arba bent neliksim nakvoti 4100 metrų aukštyje.
Ryte startuojam sau įprastu ritmu su pusryčiais 06:30. Dauguma pusryčiauja vėliau, tai pirmas kelias valandas einame praktiškai vieni. Kadangi jaučiamės nekaip, judame lėtai, dažnai stojame pailsėti ir šnypščiame nosis. Po poros valandų pasiekiame Machapuchre bazinę stovyklą, kur nusiperkame termosą mėtų arbatos ir užkandame sausainių. Machapuchre kalnas atrodo ranka pasiekiamas, imi ir lipi į jo šlaitą šalia. Kol užkandžiaujame, iš už kalnų išlenda ir saulė, tai išsirengiame šiltus sluoksnius. Persipylę likusią arbatą į savo termosą, pajudame toliau.
Esame beveik slėnio pabaigoje, kur aplink mus visiškai šalia yra 7000-8000 metrų aukščio kalnai. Esame įlindę į kalnyno vidų, koks ir buvo šio pasivaikščiojimo tikslas. Įspūdinga ir gražu. Gaila, kad Tomai neišeina tinkamai pasigėrėti dėl prastos savijautos. Toma šiandien jaučiasi blogiau nei aš, skauda gerklę ir sunku kvėpuoti šaltu oru, o kvėpuoti beveik 4000 metrų aukštyje reikia daug ir giliai.
Nors atrodo, kad judame labai lėtai, bet iš tikrųjų judame daugmaž vidutinio žygeivio tempu. Tiesiog, kad anksčiau būdavome greitesni. Vis dėlto pradedame svarstyti, kad gal būtų protinga apsisukti anksčiau, nes nesinori prisidaryti bėdų su plaučių uždegimu ar dar kuom nors. Iki Anapurnos bazinės stovyklos likus porai kilometrų ir porai šimtų vertikalių metrų, pradeda ristis debesys per kalnus. Nusprendžiame, kad Tomai nebereiktų kilti aukščiau – savijauta prasta, o ir tikėtina, kad pakilus geresnių vaizdų jau nebus dėl debesų.
Įprastai kalnuose niekada nereiktų išsiskirti po vieną, bet čia šniūrais eina žmonės takeliu į abi puses, tai nutariam, kad Toma leisis palengva žemyn iki Machapuchre stovyklos, o aš greitu žingsniu pakilsiu iki Anapurnos stovyklos ir pamėginsiu dar kažką pamatyti, jei pralenksiu debesis. Pradedu kilti sparčiu žingsniu, lenkiu žmones vieną po kito ir pusiaukelėje padūstu 🙂 Bet po 25 min pasiekiu stovyklą, tada dar nueinu aukščiau stovyklos, kur matosi buvęs ledyno liežuvis, o dabar telikę gilus žvyro slėnis. Nuolat girdisi riedantys akmenys, ledyno paliktas reljefas labai nestabilus. Šioje vietoje esu vienui vienas – žmonės, ką tik atėję į stovyklą dar turbūt neišsiruošė pasivaikščiojimui aplink, o ir debesys užeina. Girdžiu balsus kažkur kalne už debesų. Iš pradžių galvojau, kad keistai ataidi balsai iš stovyklos, bet geriau apsidairęs ir įsiklausęs, suprantu, kad greičiausiai iš tikrųjų leidžiasi alpinistai, tik jų nematau per debesis. Kažkiek pafotografavęs, sukuosi atgal. Skuodžiu atgal, nes nenoriu, kad Toma ilgai lauktų, ir taip užtrukau sulipti į viršų ilgiau, nei tikėjausi. Dabar jau einu visiškai debesyje. Gerai, kad leistis paprasta – nėra statu, todėl ką užtruko pakilti 2 valandas, nusileidžiu per 35 minutes.
Susiradęs Tomą vienoje iš arbatinių, užsisakome termosą arbatos ir pietus. Popiet leistis lengviau, nes jai nereikia taip giliai kvėpuoti. Leidžiamės jau pažįstamu taku ir prieš mus atsiveria labai gražus slėnis, kuriuo jau grožėjomės šįryt, tik ryte ėjome kitokioje šviesoje. Norim nakvoti kuo žemiau, tikėdamiesi, kad padės pasveikti arba bent jau nesusirgti daugiau. Taip išeina viena ilgiausių dienų – pakilę nuo 3200 m iki 4100 m, nusileidžiame iki 2800 m. Čia laukia dar vienas siurprizas – kadangi atėjome gana vėlai, nei vienuose svečių namuose nebėra laisvų kambarių. Jau galvojau, kad reiks leistis prieblandoje dar pusantros valandos, bet tada vienuose svečių namuose pasiūlo bendrą kambarį su dviaukštėm lovom, kur telpa 12 žmonių. Imam, būsim patyrę viską. Tikimės, kad šiąnakt dar neatsiras kosulys.
Parašykite komentarą