Šįryt atsibudau norėdama kuo greičiau atsirasti namie. Visą naktį už popierinės sienos žiauriai garsiai greitakalbe šnekėjo ir tuo pačiu dar belekaip garsiai knarkė grupelė nepaliečių. Gal iš pradžių tokie dalykai dar ir nenervino, bet šitam Anapurnos bazės maršrute laaaabai daug žmonių. Vyksta induistų festivalis, dėl to daug laisvų dienų (pagal nepatikrintą info tai gali būti ir apie 15 laisvadienių), tai vietiniai išnaudoja tą progą. Ir kažkodėl tai vietiniai turistai mėgsta būti labai garsūs ir triukšmingi.
Labai keista šita maršruto dalis. Lyg ir išeini į kalnus, automobilių nėra, bet vis tiek jautiesi kaip greitkelyje, nes vis zuja nešikai ir patys žygeiviai. Sutinkam didžiules japonų/korėjiečių grupes, sutinkam mažesnes vokiečių grupes. Per daug man čia tų žmonių. Ir per daug ‘civilizacijos’.
Šiandien kilom nuo 2300 iki 3200m. Visas kilimas ėjo per girią. Daug paukščių, daug krioklių ir šiaip upeliūkščių. Tik visą dieną taip ir negavome saulės, nes ėjome gana giliai slėnyje, paslėpti po medžiais. Bet vis tiek gražu ir jau kartais pasimato ir kokia tai snieguota viršūnė.
Sakyčiau visai nesunkiai sukilome, daug daug laiptų surinkom. Kadangi ne taip karšta kaip vakar, tai lengviau kvėpuoti. Pietums sustojome Himalaya kaimelyje. Valgiau turbūt skaniausią per visą kelionę sriubą. Ir dar taip gerai sušildė. Abudu su Sirvydu esam apsisnargliavę ir bepradedą kosėti, tai šiltas skystis buvo labai laiku ir vietoje.
Į nakvynės vietą atėjome anksti, dar prieš antrą valandą. Daug žmonių eina dar toliau, iki 3700 esančios Machapucares bazinės stovyklos, bet mes neskubam, turim laiko, be to ir taip sukilome beveik 1000 m. Antrą valandą kalnai jau gerokai apsidebesavę, tai eidami tolyn galimai prarastume gražius vaizdus ir galimai gautume lietaus.
Nakvynės kaimelyje vos penki svečių namai, o žmonių tikrai daug, tai turbūt yra tikimybė, kad atėjus vėlai gali likti ir be kambario. Šitam ABC maršrute svečių namuose viskas apmokestinama: kambarys, wifi, dušas, baterijos pakrovimas. Po nedaug, bet vis tiek pokytis po ankstesnių dienų. Dar pastebėjome, kad nebėra kūrenamų pečiukų, turbūt dėl to, kad čia labai šventa vieta ir negalima deginti ugnies. Dar ir dabar čia neleidžiama neštis beveik jokios mėsos. Bet bent jau leidžia eiti moterims, kas anksčiau (ne taip jau ir seniai) buvo draudžiama.
Popietę praleidžiam standartiškai – skaitydami, planuodami rytojaus maršrutą ir gerdami kibirus citrinų-imbiero-medaus arbatos, nes vis dar nelabai kaip jaučiamės, o vietiniai sako, kad šita arbata viską išgydo.
Parašykite komentarą