Tarp dviejų ugnikalnių. Ometepe

Taip jau išėjo, kad per Nikaragvą važiuojame nelabai smagiais keliais, bet užtai važiuojame pro pačius turistiškiausius ir labiausiai vertus sustojimo objektus. Jau buvome Leone, lipome į vieną iš galybės Nikaragvos ugnikalnių, užsukom į Lagūną Apoyo, įsimylėjom Granadą, todėl sekantis mūsų sustojimas būtinai turėjo būti Ometepe saloje, kuri tikrai patenka į visus Nikaragvos topus.

Visi telpam Panamericana kelyje!

Ir ne be reikalo: ši sala – tai du, siaura sąsmauka sujungti, ugnikalniai! Visur, kur tik būni saloje, matai arba vieną, arba kitą gražuolį, arba abu.  Aišku, lietinguoju sezonu didžiąją dienos dalį jų viršūnės būna pasislėpusios debesyse. Bet kartais pasirodo ir priverčia aikčioti. Mes vis dar neatsižiūrėjom ugnikalnių 🙂 Vienas iš ugnikalnių vis dar aktyvus (paskutinis išsiveržimas buvo 2010), kito krateryje, sako, yra ežeras. Nepatikrinom. Saloje nuolat būni arba viename, arba kitame ugnikalnyje – važiuojant keliu visur sudėliotos lentelės „Sveiki atvykę į ugnikalnį Concepcion“ arba „Sveiki atvykę į ugnikalnį Maderas“.

Vaizdžiai pavaizduota sala. Nuotrauka iš interneto

Ometepe sala yra didžiausiame Nikaragvos ežere. Iki jos šiuo metu galima nusigauti tik iš vieno miestelio, kadangi iš kitų miestų keltai buvo atšaukti dėl per mažo vandens lygio. Tai šiek tiek sujaukė mūsų maršrutą, nes mes norėjom pasiplaukioti ežeru iki kito jo krašto ir iš ten lengviau pasiekti Costa Ricos Karibų pakrantę. Ką padarysi, numinsim vienaip ar kitaip. O kol nėra kitų variantų, po poilsio Granadoje numynėme į tą vienintelį uostą ir šiaip ne taip įsilaipinome į laivelį. Sakau, šiaip ne taip, nes su dviračiu pasirodo labai jau daug visokių procedūrų. Bilietus perki pas vieną moterėlę, už dviratį susimoki pas kitą. O galiausiai prie laivo įgulos vyrukai sako, kad reikia dar kartą susimokėti už dviračius, nes anas mokestis buvo už leidimą įvažiuoti dviračiais į uostą. Na, mes nepajėgūs labai rimtai pasiginčyti ispanų kalbą, tai susimokam, kad tik perkeltų mus į tą išsvajotą salą. Joje mes suplanavę truputį pasimaudyt, apvažiuoti vieną iš ugnikalnių ir paplaukioti baidarėmis upe, skiriančia ugnikalnius. Ugnikalnio viršūnės užkariauti šį kartą patingime – pasiteisinam, kad gi vis tiek visada debesuota ir nieko gero nesimatys.

Plaukiam į Ometepę

Nakvynę buvome užsisakę iš anksto, nes nenorėjom važinėti aplink ugnikalnius ir ieškoti nakvynės jau vietoje. Atstumai čia visai nemaži – aplink vieną ugnikalnį apie 40 kilometrų ir panašiai aplink kitą. O kelias, deja, ne visur plytelėm grįstas. Išlipę iš kelto iki nakvynės vietos dar turim numinti gabaliuką kelio. Paskaičiavom, užtruksim valandėlę, tai dar vakare turėsim laiko ir pasimaudyti, ar kokį gabalėlį salos apžiūrėti. Deja, apsiskaičiavom. Pasirodo ten, kur baigiasi plytelėmis grįstas kelias, prasideda labai prastas žvyrkelis. Žvyro ten nedaug, bet labai daug visokio dydžio akmenų. Na tokių, kurie turbūt kelis šimtus metų vis nuo ugnikalnio žemyn riedėjo ir dabar va taip nemaloniai daužosi į ratus. Minasi sunkiai, sunku ir į kalniuką, ir nuo jo. Atsisėdam stotelėje pailsėti ir bent trumpam pasislėpti nuo kepinančios saulės, kai staiga matom pravažiuojančius dviratininkus. Turistai – su kalnų dviračiais, gražiom aprangom ir palydinčiu autobusiuku. Nulekia greitai, net nespėjam pasvarstyti, ar verta vytis. Bet pasirodo ne tokie jie ir greiti – pailsėję gana greitai pasivejam jų autobusiuką. Pašnekam su vairuotoju, pasirodo, kad ši grupelė žmonių važiuoja iki Panamos. Tik jie naudojasi kelionių agentūros paslaugomis, kuri suplanuoja jiems maršrutą, suranda vietinius gidus ir perveža nuo vienos gražios maršruto atkarpėlės iki kitos. Vėliau pasivejam ir visą grupę dviratininkų – ant kalno viršaus laukia paskutinių savo draugų, o kartu ir mūsų. Labai smagiai pasišnekame ir toliau važiuojame kartu iki kol mums reikia nusukti. Kitai dienai jie suplanavę apvažiuoti antrąjį ugnikalnį, tai jei mes nepramiegosim, prisijungsim prie jų.

Tropikų gyvūnai kelyje

Su smagia kompanija kelias iki nakvynės vietos greitai ištirpsta ir mes surandame savo užsakytą nakvynę – Bananų ūkio svečių namus. Pavadinimas čia ne šiaip sau, mūsų namelis stovi tikrų tikriausiame bananų ūkyje – išeini į lauką ir bananai į visas keturias puses, kiek tik akys mato. Aš jau apsidžiaugiau, kad na dabar tai pavalgysim bananų šitoj fermoj, bet savininkas paaiškina, kad čia ne bananai, o plantainiai (jei kas žinot tikslesnį lietuvišką terminą – pataisykit). Su tais plantainiais jau ne kartą apsigavom. Atrodo kaip bananas, bet skonis visai ne toks. Čia jis visur naudojamas kaip daržovė, yra visai nesaldus ir kietas. Dažnai net negalim rasti nusipirkti bananų, visur vien tik plantainiai. Taip ir šitoj fermoj – bananų nerasta, yra tik plantainių ir tie patys dar neprinokę, dar ne sezonas. Na tai sakau, bent jau beždžionių čia turėtų būti. Savininkas ir vėl juokiasi iš manęs – sako, na būna kartais, bet daugiau čia kitokių gyvūnų. Paukščių, vorų ir kitų. Kitą dieną susipažįstam su tais kitais – ryte už lango spokso karvės galva, o per langą matom kaip paršeliai knisasi po plantainiais. Kitą vakarą ir mus, begulinčius hamakuose, aplanko. Va tai tau ir beždžionės. Paršelių šitoje saloje prisižiūrėjom daugiau nei per visą gyvenimą esam matę. Laksto palaidi, dideli ir maži, degli ir mažiau degli. O beždžionių kaip nėr, taip nėr. Aj, ir dar kambaryje ryte sutikom skorpioną. Sirvydas googlino, sakė šitas nebaisiai pavojingas.

Keliukas į viešbutį 🙂

Kitą rytą beveik nepramiegam ir išsiruošiam pasivažinėjimui aplink ugnikalnį. Nors jau numanom, koks akmenų kelias mūsų laukia. Bus matyti pakeliui, ar pavyks mums tą ratuką apsukti. Sutinkam dviratininkų grupelę visai netoli mūsų starto. Pasirodo, jie vis tik nevažiavo aplink ugnikalnį, tik tam tikrą atkarpą, kadangi kelias tikrai baisus ir nuvažiuoti kad ir tik keturiasdešimt kilometrų užtruktų visą dieną. Ir dar smagumo tame mažai būtų. Mes po nepilnų dešimt kilometrų irgi taip nusprendžiame ir pasukame atgal. Nusprendžiam vietoj šito kratymosi tarp akmenų krūvų paieškoti kitų pramogų.

Šaunus keliukas, pravažiuoja tik vietiniai, gringos eina pėsti

Kokia gi geresnė pramoga karštą dieną nei maudynės? Ometepe saloje yra toks natūralus vulkaninės kilmės baseiniukas Ojo del Agua (Vandens akis). Ten ir nuriedam. Tikėjomės labiau laukinio baseiniuko, bet randam gražiai sutvarkytą ir prižiūrimą turistinę vietą. Nikaragvoje nedaug tokių. Gerai tik kad tų turistų ne taip ir daug. Sirvydas išrinko šitą baseiną geriausia maudynių vieta per visą kelionę. Ne dėl to, kad čia gražiausia, ar kažką, o dėl to, kad šitame baseine vanduo gal tik kokių dvidešimt laipsnių, kas reiškia, kad tikrai gali atsivėsinti. Nes pavyzdžiui ankstesnį vakarą maudėmės ežere – vanduo kaip arbatėlė, nei kiek neatvėsina. O čia kaip maloniam lietuviškam ežere karštą dieną. Tik kad dar gali kokosą atsigaivinimui praktiškai nuo medžio gauti.

Visi turškiasi

Kitą rytą susiplanavom pasiplaukiojimą baidarėmis po upę, kuri skiria du ugnikalnius. Ji tam tikrose atkarpose panašesnė į pelkes, dėl to ten knibžda daug visokių gyvūnų. Reikia tik būti labai akylam ir juos pamatyti. Pamatymo tikimybę labai didina gidas, dėl to mes tokį pasisamdom. Vėliau džiaugiamės gidu dar ir dėl to, kad vieniems tose pelkėse būtų sudėtinga susiorientuoti. Sutartu laiku atvykstam pas dieduką, kuris turi mums suorganizuoti transportą iki plaukimo vietos pradžios. Sakė bus pikapas, no problem. Atvažiuojam ryte, sako, šiandien jums bus nuotykių diena. Va, imkit motorolerį, nuvažiuokit iki tokio ir tokio miestelio, ten jums duos keturratį, su juo ir nuvažiuosit iki kur reikia. Viskas būtų labai smagu, bet nei Sirvydas, nei aš nesam važiavę su motoroleriu. Sirvydas vienas tai gal ir važiuotų, bet dar ir mane vežti reikia. O aš būti vežama bijau ir labiau patyrusių vairuotojų. Na, galvoju, tikiuosi draudimas padengs šitas mūsų pramogas. Bet vyrukas turbūt pamatęs mano (ar mūsų) išsigandusias akis pasigaili mūsų – kartu su savo draugu nuveža mus motoroleriais iki keturračio. Gal su tuo kaip nors susidorosim. Susidorojam. Sirvydas džiaugiasi, kad už tuos pačius pinigus gauna pasivažinėjimą su keturračiu. Aš mažiau džiaugiuosi. Bet tikrai daugiau, nei kad džiaugčiausi pasivažinėjimu motoroleriu. Iš tikrųjų tai keturratis akmenuotam salos keliui labai tinka – lekiam ir vargo nematom.

Sirvydas su keturiais ratais

Po šaunios kelionės pagaliau išplaukiame į savo žygelį. Pradedame ežere, bet neužilgo įsukame į upę/pelkę. Jau prie įplaukimo mūsų laukia didžiulis gražus paukštis. O vėliau jų matom dar ir dar ir dar. Deja, kaimanų nepavyksta aptikti. Nors gidas ir labai stengiasi, nors ir išnaršom visus pelkės užkaborius. Ir beždžionių nepamatom – tik girdim kaip patinai garsiai šūkauja, atrodo, kad piktdžiugiškai juokiasi iš mūsų, kad negalim jų pasiekti. Bet pamatom vėžliukų ir visokių visokiausių paukščių. Ir kas be ko – gaunam pasiplaukiojimą baidare. Labai smagu. Aš praktiškai neirkluoju, sėdžiu ir džiaugiuosi ramybe ir pelkės garsais. Sirvydas pairkluoja nuo vieno paukščio iki kito. Gidas papasakoja šiek tiek daugiau apie gyvūnus, žuvis ir paukščius. Sako, aš kai neturiu pinigų, tai pasiimu tinklą ir einu žvejoti, žuvis čia pas mus nemokamas maistas. Mes tuo tarpu jam papasakojam, kad Lietuvoje žuvį valgo tik tie, kas turi pinigų.

Stipriai irkluojam

Po poros dienų praleistų saloje jau laikas judėti link Nikaragvos sienos su Costa Rica. Rytą išsiruošiame į keltą, turim gerą valandą kelio. Šį kartą važiuojam asfaltuota dalimi kelio, tai valandą ir važiuojam. Bet prieš mums pasiekant keltą, ką jūs manot mes pamatom? Ogi beždžiones bekabančias medžiuose! Jau iš tolo išgirstam jų rėkimą, o privažiavę matom visą šeimyną. Deja, nuotraukoms per toli, bet kam tos nuotraukos. Geriau savo akim pamatyti!

Pelkių gyventojai

 

 

 

 

Komentuoti