Susipažįstame su Kosta Rika. Altagracia – La Fortuna

150-153 dienos

Iš Ometepe salos be jokių nesklandumų persikėlę keltu atgal į žemyninę Nikaragvą po lengvų poros valandų pasiekiame Kosta Rikos sieną. Kosta Rika yra viena turtingiausių Centrinės Amerikos valstybių ir tikėjomės sudėtingesnio sienos kirtimo. Kartais užsieniečių prašo pateikti išvykimo bilietą iš Kosta Rikos arba įrodymų, kad turi pakankamai pinigų keliauti ir nusipirkti bilietą toliau. Parodyti į dviračius kartais neužtenka.

Visgi per sieną mus praleido be jokių klausimų. Gal jau pripratę prie dešimčių, o gal ir šimtų dviratininkų, kasmet važiuojančių iš Aliaskos į Argentiną. Sunkiau buvo palikti Nikaragvą, kur juokingai reikėjo susimokėti $1 už įėjimą į pasienio zoną ir tame pačiame pastate, prie kito langelio už 10 metrų, $2 už išvažiavimą iš šalies. Aš apskritai nesuprantu išvažiavimo mokesčio prasmės – ar ne paprasčiau tiesiog padidinti įvažiavimo mokestį? Jei kas turi logišką exit fee paaiškinimą, prašau, apšvieskit. Dar juokinga, kad mokestį reikėjo sumokėti būtinai JAV doleriais, o ne kordobais, kas yra oficiali Nikaragvos valiuta, ar kolonais, kuriuos naudoja Kosta Rika. Gerai, kad piniginėje radau užsilikusius kelis dolerius, kitaip būtų reikėję krapštyti dviračio konstrukcijoje užslėptą 100 dolerių banknotą, numatytą kritiniams atvejams. Įdomu, ar būtų turėję grąžos. Gal staiga būtų pasirodę, kad visgi nebūtina mokėti doleriais.

Nepaisant biurokratijos, sieną kirtome lengvai ir greitai. Pasienyje pasikeitėme likusias kordobas į kolonus su gatvės pinigų keitiku ir buvome pasiruošę Kosta Rikai. Apie gatvės pinigų keitikus dar nerašėme, bet jie verti paminėjimo. Visuose Centrinės Amerikos valstybių pasieniuose ir kai kurių turistinių miestų centrinėse aikštėse sukasi vyrai su storais pluoštais banknotų rankose. Kai sakau storais pluoštais, tai įsivaizduokit maždaug trijų plytų storio banknotų bokštą tarp rankų. Vietiniai Nikaragvoje šiuos keitikus vadina kojotais. Jie greit pamato turistus ir iškart siūlo keisti pinigus. Įdomu, kad jų siūlomas kursas yra geras, dažnai geresnis nei banke, tad pripratome tiesiog pasikeisti likusius pinigus su jais greitai ir paprastai. Dar niekada neturėjome bėdų su apgavystėmis keičiant pinigus nei dėl kurso, nei prakišant netikrus banknotus ar kaip nors kitaip. Atvirkščiai, visi keitikai sumas taria aiškiai, išsitraukę skaičiuotuvą lėtai spaudo mygtukus ir parodo daugybos veiksmus ir rezultatą, o mikliai atsiskaičiavę pinigus iš savo storos krūvos, juos tau perskaičiuoja lėtai.

Neblogas vaizdas iš La Cruz miestelio

Kosta Rikoje miname iki pirmo normalesnio miestelio, kur ieškome nakvynės. Esam lengvam šoke, nes viešbučiai kainuoja $40-50, o kai kurie net neturi laisvų kambarių. Žinojom, kad Kosta Rikoje brangu, bet tiek nesitikėjom. Netrukus randame ir paaiškinimą, kodėl čia taip brangu – miestelis įsikūręs ant kalvos keteros ir nuo vieno miestelio krašto, kur yra dauguma viešbučių, atsiveria nuostabus vaizdas į netoliese esantį vandenyną ir kalnuotas įlankas. Galų gale randame pigesnį viešbutį ir dar spėjame saulėlydžiui nueiti į vieną iš kavinių su puikiu vaizdu. Judame vis piečiau, o ruduo irgi įsibėgėja, tad dienos vis trumpėja.

Saulėlydis

Kitą rytą išsukame iš pagrindinio ir keliautojų pamėgto Panamericana kelio, nes norime iškirsti per Kostą Riką skersai ir išlįsti į Karibų pusę. Šioje kelionėje Karibų jūros dar nematėme. Be to, šiuo metu Kosta Rikos Ramiojo vandenyno pusėje turėtų būti labai daug lietaus, o Karibų pusėje yra sausesnis sezonas, taigi maršrutas ir susidėlioja. Tik išsukus, nustebina kelio siaurumas. Pasitikrinu žemėlapyje, ar tikrai čia išsukome – taip, čia. Keliukas siauras ir duobėtas, bet asfaltuotas. Eismo praktiškai nėra. Pamąstome, ar nesibaigs blogai šis kelias, visgi juo turime važiuoti kelis šimtus kilometrų. Bet negali jis būti neasfaltuotas, čiagi vienas pagrindinių kelių Kosta Rikoje, kelias nr. 4, o ne koks nr. 172.

Smagus keliukas

Už 30 kilometrų ties vieno kaimelio pradžia baigiasi asfaltas. Ta proga stojame antrų pusryčių vietinėje užeigoje ir iš vietinio sužinome, kad 20 kilometrų dardėsime žvyrkeliu, o po to asfaltas vėl prasidės. Žvyrkelis būtų visai nieko, dažniausiai nėra tarkos, bet daug stipriai akmenuotų vietų. Įkalnėse dirbi, bet nuokalnėse irgi ne ką mažiau dirbi stabdžiais ir vairu, kad neužlėktum ant didesnio akmens. Dar gauname ir gero, tropinio lietaus atsigaivinimui ir išsipurvinimui.

Asfaltas baigėsi

Grįžus ant asfalto, džiaugiamės siauru keliu be eismo. Net poroje vietų stojame pasidžiaugti virš galvų medyje stūgaujančiomis beždžionėmis. Pasiekus miestelį, kuriame planavome nakvoti, maloniai nustembame radę nebrangų ir padorų viešbutį. Gal Kosta Rikoje nebus taip blogai su nakvynės kainomis, kaip manėme pirmą naktį.

Kas čia stūgauja?

Kitą rytą tęsiame kelionę smagiu keliu su minimaliu eismu ir negana to šalia kelio pamatome nusileidimo taką. Be abejo, reikia juo pasidžiaugti, palakstyti dviračiu ir pasifotkinti. Takas gražiai apšviestas rytinėje saulėje ir eina tiesiai į ugnikalnį horizonte.

Pasirengę kilti

Visą rytą matome pakelėse esančius ananasų laukus. Daug kur ananasai jau nurinkti, bet po to pamatome ūkį, kur tarp lapų kyšo nokstantys ananasai! Turime pasižiūrėti iš arčiau. Jau keletą dienų Toma norėjo pamatyti augančius ananasus. Tai paskutinis egzotinis vaisius į jos „o kaip auga …?“ sąrašą. Anksčiau jau matėme augančius mangus, papajas, laimus, apelsinus, citrinas, bananus, plantainius, avokadus, nančius, chokotes, įvairius kaktusų vaisius… Sakė, dabar jau gali rami važiuoti namo.

Toma tiria, kaip čia tas ananasas auga

Netoli pavažiavus, pakelėje pamatome krūmus, iškarpytus įvairių gyvūnų formomis. Vėl stojame žiūrėti. Šitaip stoviniuodami galime niekur nenuvažiuoti, bet labai smagu, o mes niekur neskubam.

O kas čia??

Visgi po tokių smagių vaizdų ryte reikėjo atidirbti. Likęs dienos kelias ėjo aukštyn žemyn per kalvas, slėnius ir upes. Priminė Gvatemalą, tik kelias ne toks status. Važiuodami per upes, vis žvalgėmės, gal kur po tiltu snaudžia krokodilas, bet nieko neužmatėme. Diena buvo karšta ir dar tos įkalnės tikrai neatvėsino, tad atvažiavę į La Fortuna turbūt atrodėme nuvargę. Viešbučio šeimininkas norėjo mus iškart vestis į už viešbučio esančias džiungles pažiūrėti paukščių ir paieškoti kitų gyvūnų, bet po to supratingai sakė, ai, pailsėkit, aš čia vis tiek būsiu.

Drugelis vystymosi procese

Nusiprausę ir pailsėję išėjome pasivaikščioti nedideliu takeliu ir iškart mus pradžiugino augalu, kuris suskleidžia lapus, jį prilietus. Jei per lapus suduodi stipriau, užsilenkia visa šaka. Per kokias penkias minutes viskas atsistato į normalią padėtį. Dar po kelių minučių radome raudoną varlę mėlynomis kojomis, o vėliau ir visokių paukščių. Paukščių čia daug ir jie mūsų taip nebežavi. Išlepom. Na, tiesą sakant, dar norėtume pamatyti tukaną, jie padarė įspūdį anksčiau Tailande. Deja, šįkart tukano nepamatėme, nors jie čia ir apsilanko.

Driežas snaudžia

La Fortuna – turistinis miestelis, aplink kurį yra daug įvairių pramogų. Dauguma žmonių atvažiuoja dėl šalia esančio ugnikalnio, kuris užgožia horizontą praktiškai iš bet kurios miestelio vietos. Kiti nori pasimaudyti karštose vulkaninėse versmėse ar pavaikščioti kabančiais takais džiunglėse. Mes gi esame išlepinti vaizdų, ugnikalnių ir karštų versmių matę, džiunglėse galime ir patys pasivaikščioti, tad mūsų tikslas La Fortuna nestandartinis – užsukome apsilankyti kavos plantacijoje netoliese.

Standartinis vaizdas iš La Fortuna

Išsimiegame – jė, keltis tik septintą, o ne penktą kaip visada, nors vis tiek pabundame šeštą, nes organizmas jau priprato keltis su šviesa. Važiuojame į netoliese esančią kavos plantaciją, kur nuostabus gidas papasakoja ir parodo viską ne tik kavos gamybos cikle, bet ir šokolado. Aš esu lankęsis Taste Map Coffee Roasters Vilniuje, tad jau buvau matęs, kas vyksta su kavos pupelėmis, kai jos iš Kosta Rikos maišuose atkeliauja iki Lietuvos. Dabar man įdomioji dalis buvo pavaikščioti pačioje plantacijoje ir išgirsti, kaip auginama kava (žinote, kad kava yra vaisius, taip?). Toma labai džiaugėsi visu turu, čia žymiai geriau nei skaityti wikipediją ar lankytis muziejuje, ypač su tokiu puikiu gidu. Pasivaišinus skania kava, kiti lankytojai išskuba į suplanuotus kitus turus, o mes niekur neskubame – kavos plantacija buvo vienintelis mūsų tikslas. Liekame ir gidas papasakoja apie kakavą. Ragaujame skanią, bet karčią gryną kakavą, kurią vėliau pasisaldiname užpildami ką tik išspausto cukranendrių sirupo. Užsibūname ir įsišnekame su gidu – jam įdomu mūsų kelionė dviračiais, mums įdomu Kosta Rika.

Ką tik paskrudintos kavos pupelės

Kadangi užsibuvome kavos plantacijoje, į viešbutį grįžtame vėliau nei tikėjomės ir nutariame niekur nebeskubėti. Einame pavalgyti į šalia esantį ir viešbučio savininko rekomenduotą restoraną, kuriame yra specialus pasiūlymas svečiams. Pasiūlymas išties geras – pavalgome labai skaniai ir bene dvigubai pigiau nei bet kur kitur mieste ir dar gauname ledų desertui. Belieka viską ilgai virškinti betvarkant nuotraukas ir rašant šį įrašą. Visai gera diena.

Kakavos vaisiai ir sėklos

Komentuoti