Paskutinis pasispardymas. Bocas del Toro – Panama

165-170 dienos

Kažkada Sirvydas sakė, kad kai pasieks Panamos sieną, nulips nuo dviračio ir daugiau nemins. Dabar jau aišku, kad melavo. Negana, kad iki salos turėjom numinti, dar dabar ir iki Panamos miesto likusius beveik 600 kilometrų Sirvydas pasiryžęs įveikti savo kojomis. Aš tai jau neslėpsiu – man po atostogų Karibuose visai nebesinori minti. Bet gi nepaleisi vieno minti šitoje svečioje šalyje. Aš gi antrus pusryčius visą laiką vežu, liks nevalgęs be manęs. Minsiu ir aš.

Laukiam vandens taxi

Įsivertinam, kada norim būti sostinėje, kad spėtumėm turistinius objektus apžiūrėti, dviračiams dėžių susirasti ir susipakuoti kelionei namo. Akivaizdu, kad trūksta poros dienų, taigi vis tik dalį atstumo įveiksim autobusu. Problema tik ta, kad pora šimtų kilometrų kelio eina per kalnus, o likusi dalis – Panamericana greitkeliu. Dideliu, burzgiančių fūrų pilnu greitkeliu. Lyg ir norėtųsi minti per kalnus, o tada greitkelį sutrumpinti autobusu, bet įminti į Panamos miestą irgi norisi patiems. Plius su tais kalnais ne visai aišku, kiek dienų užtruksim. Sirvydas primeta tris dienas, kai man atrodo reikės bent keturių. Pasvarstę nusprendžiame, kad patogiausia bus važiuoti autobusu iš karto tik persikėlus iš salos. Pavažiuosim iki kalno viršaus, o tada jau leisimės dviračiais. Gudriai čia, ar ne?=)

Paturbintas vietinio dviratis, kad būtų patogiau žmoną su pora vaikų ‘ant štangelės’ vežti

Atsisveikinę su Colon sala kartu su žmonėmis, skubančiais į darbus, vandens taksi grįžtame į žemyną. Čia vos spėjus išlipti iš valties prišoka jaunuolis ir klausia, ar reikia taksi per kalnus. Iš akių turbūt mato, kad niekas čia nenori savom kojom minti. Susideram visai gerą kainą, vos pora dolerių daugiau nei būtų keliaujant su autobusu, sukraunam savo mantą į pikapo-taksi galą ir lekiam. Labai patogu tie pikapai, kai nori be didelio vargo transportuoti dviračius. Daug paprasčiau nei grūsti juos į autobuso bagažinę ar tvirtinti ant autobuso/valties stogo. Ir kodėl gi Lietuvoje jie tokie nepopuliarūs?

Važiuojant per kalnus taksi tenka stipriai laikytis – kelias vingiuotas vingiuotas, įkalnės ir tuo pačiu nuokalnės baisingai stačios, pakelėse pilna bananus besikraunančių sunkvežimių, tai vairuotojas nuprakaitavęs sukalioja vairą ir spaudo gazą ir stabdį. Vis pagalvoju, kaip čia mes prakaituotumėm su dviračiais… Išsilaipinam mažam miestelyje ir jau ieškome nakvynės bei maisto. Pirmą kartą atsiduriam ne turistinėje Panamos aplinkoje. Bet miestelis niekuo daug nesiskiria nuo kitų Centrinės Amerikos šalių. Gal tik pastebim, kad čia parduotuves dažniausiai valdo kiniečiai. Jau saloje pastebėjome, kad jie valdo parduotuvių verslą. Deja, parduotuvėse toks pat skurdus pasirinkimas, kaip ir visur kitur iki šiol.

Panamiečiai mėgsta kolekcionuoti automobilių, motociklų ir dviračių (!) numerius

Pavažiavome gal tik apie 150 kilometrų nuo Karibų pakrantės, bet turbūt pakankamai, kad sugrįžtume į tikrą lietingąjį sezoną. Penktą vakaro pradeda pliaupti ir šeštą ryto, kai mes jau išsiruošiame į kelią, vis dar lynoja. Gerai, kad šilta, tai per daug nekreipiame dėmesio ir miname. Pasiekus Panamericaną pasidaro mažiau malonu, kai koks sunkvežimis pakelia visą vandenį nuo kelio. Bet eismas daug mažiau intensyvus, nei tikėjomės, tai vis dar nėra labai blogai. Dar net pasiseka ir keliasdešimt kilometrų važiuojame uždaryta greitkelio puse. Šitoje atkarpoje iki šiol greitkelis buvo tik dviejų juostų, o dabar jau nutiestos papildomos dvi ir padarytas kelias su atskirtomis dvejomis juostomis kiekviena kryptimi. Čia turbūt panašiai kaip Lietuvoje, kažkas kažko dar nepažiūrėjo ir nepatvirtino, dėl to automobiliams važiuoti vis dar neleidžiama. Užtat dviračiams niekas nedraudžia, o kartais kelininkai net ir parodo taip daryti. Labai puikus dviejų juostų su plačiu kelkraščiu dviračių takas.

Kelias link tinkslo ne visada tik lygus

Kelias naujas, tai kavinukių ar kokių kitų versliukų dar nedaug spėję įsikurti. Vis tik surandam kioskelį, kuriame bandome gauti panamietiškus pusryčius. Jėtus jėtus kaip tai sudėtinga. Pirma – vėl pasikeitė kalba. Lyg ir ta pati ispanų, bet nu nifiga neįmanoma suprasti. Prasidėjo kažkokie šveplavimai ir dar kažin kas. Antra – iš išvardintų pasirinkimų pusryčiams – nieko girdėto. Panašu, kad čia pusryčiams valgo ne kiaušinius su ryžiais ir pupelėmis, kaip jau papratom praktiškai nuo Gvatemalos. Pabandę išsiaiškinti, galiausiai paprašom, kad pagamintų kažką, ką čia visi valgo. Gaunam mėsos kukuliukų su kukurūzų tortilijos pyragėliu ir kažkokiu į čeburėką panašiu daiktu (tik be įdaro). Įdomu, nauja ir skanu. Tie ryžiai jau buvo pabodę. Aišku pietums gaunam jų su kaupu.

Panamietiški pusryčiai greitkelio užkandinėje

Aišku, kuo arčiau Panamos miesto, tuo važiavimas darėsi nemalonesnis. Panamos vairuotojai baisiai nesupratingi. Nepasitrauks nei kiek, nepersirikiuos į kitą laisvą juostą, užlįs, užstabdys prieš nosį.  Kartais taip greit pralekia pro šoną, kad net apiburbėti nespėji, o jų jau ir kvapo nelikę. O ir tas lietus lijęs ištisas tris dienas pridarė problemų. Kai nuolat mini kiaurai šlapias, labai lengva prisitrinti šiknas. Visą kelionę džiaugėmės, kad pavyko išvengti šitokių problemų, užtat paskutinėmis dienomis jų prisitrynėm tiek, kad dar į Lietuvą grįžę gydysimės.

Tiek ir tų pramogų važiuojant greitkeliu. Kartais kas nors pasignalizuoja, pamojuoja. Mojuojam ir mes. Kartais stotelėje stovi kokia moteriškė su tradicine suknia. Paspoksom, paspokso ir į mus. Kartais pasikeičiam padangų kameras, nes kelkraščiuose pilna stiklų ir vielų. Kartais labai nuobodu. Greičiau, dažniausiai labai nuobodu. Labai primena pirmąsias mūsų kelionės dienas, kuomet Kanadoje važiavome iki kalnų. Tik tada dar labai entuziastingai laukėme visų nuotykių priešakyje, o dabar jau važiuojame ir apmąstome, ką gero pamatėm ką patyrėm ir ko namie pasiilgom. Sakau Sirvydui, kad jaučiuosi, kaip per antrą kokio tais baliaus dieną – lyg dar ir smagu, bet jau kaip ir būtų galima nebetęsti.

Kartais sunku nuspręsti, kas čia labiau ne į temą – dviratininkas ar įdomiai apsirėdžiusios moteriškės

Paskutinį rytą kažko tai jaudinausi kaip prieš vairavimo egzaminą. Nujaučiu, kad tie likę 50 kilometrų bus nelengvi. Taip ir buvo. Tikrai teko susikaupti kaip per vairavimo egzaminą. Greitkelis kai kur buvo net trijų juostų viena kryptimi, automobilių greičiai – kosminiai, vairuotojų noro prilėtinti prie mūsų – nulis. Nežinau, kaip mums taip pasisekė ir niekas mūsų nenutrenkė. Bet kažkaip pasiekėme Panamos miesto ribą ir Amerikų tiltą. Keistas jausmas, kai supranti, kad šešis mėnesius šito siekei ir štai, pagaliau pasiekei. Liko tik pervažiuoti per tiltą.

Pirmas žvilgsnis į Amerikų tiltą!

Kas irgi nėra taip paprasta. Per tiltą lyg ir padarytas pėsčiųjų takelis, bet jis tokio siaurumo, kad telpa arba dviratis, arba žmogus. Ir dar aišku baisingai apšnerkštas šiukšlėmis. Vestis dviračio neišeina, važiuoti – irgi. Tenka dar kartą susikaupti ir brautis į mašinų minią.

Netelpam!

Iš pradžių nejauku, pučia stiprus vėjas, automobiliai nustemba ir tik paskutinę akimirką rikiuojasi. Bet įpusėjus tiltą kažkaip atrodo, kad eismas priprato prie mūsų, o mes pripratom prie eismo ir vieni kitiems nebetrukdom. Aišku, sustoti vidury tilto ir pasifotografuoti būtų jau visai įžūlu, tai nuotraukos atsiminimui nepasidarėm ir teks tik atminty saugoti šitą įspūdingą akimirką.

Visi kelionės dalyviai sėkmingai pasiekė finišą!

Kelionės apibendrinimai ir pamąstymai – vėliau, nes kol kas darom, ką ir visi turistai daro Panamos mieste – geria kokteilius žiūrėdami į naktinę dangoraižių panoramą =)

¡Salud!

Komentuoti