Atostogos Karibų salose. Bocas del Toro

161-164 dienos

Prieš porą savaičių suplanavome – pasieksime Panamą ir ta proga keletą dienų pailsėsime vienoje iš Bocas del Toro regiono salų su geresne nakvyne. Jokio tolimesnio maršruto planavimo, tik keturios dienos džiunglių, Karibų jūros ir knygų atokiuose svečių namuose prie vieno gražiausių paplūdimių.

Vietinių namukai ant vandens

Minėti svečių namai priklauso kanadiečių porai, kurie čia gyvena jau penkerius metus. Nusipirko sklypą, didįjį namą su vaizdu į jūrą renovavo ir įrengė svečių namus su keturiais kambarius, o mažąjį namą sodo gale šiek tiek padidino ir apsigyveno patys. Sklypas nuo pagrindinio miestelio nutolęs apie dešimt kilometrų, vienintelė infrastruktūra čia – akmenuotas ir smėlingas kelias. Visa elektra pagaminama saulės, o vanduo – lietaus, tik prafiltruotas ir tinkamas gerti.

Pakeliui į svečių namus saloje

Pagalvoju, kokį skirtumą padarė saulės elementų technologinė pažanga ir atpigimas. Prieš aštuonerius metus būnant saloje Malaizijoje, visa salos elektra buvo  gaminama vienos vėjo jėgainės, akumuliuojama per dieną ir įjungiama tik kelioms valandas vakare. Dabar gi kiekvienas padoresnis viešbutis susideda saulės baterijas ir vargo nemato.

Pirmą kartą pamačius svečių namus ir mūsų kambarį, negalime atsigėrėti skoningu įrengimu ir patogumais. Kai kurie iš jų paprasti, pavyzdžiui, neatsimenam, kada paskutinį kartą turėjom karštą vandenį duše. Taip pat normali, patogi kriauklė. Nežinau, kaip vietiniai taip sugeba, bet daug kur čiaupas įtaisytas taip arti kriauklės krašto, kad nebėra vietos pakišti rankoms po vandens srove. Kiti patogumai prabangesni, pavyzdžiui, kokybiška santechnika vonioje, gera dušo galva (daugumoje mūsų kasdieninių viešbučių yra tik vamzdis iš sienos apskritai be galvos). Dar kiti mažiau juntami, bet labai aiškiai parodo, kad kambariai buvo įrengti vakariečių, o ne vietinių. Rozetės iš abiejų lovos pusių, kai netgi geresniuose pakelės viešbučiuose rozetė geriausiu atveju būdavo tik vienoje pusėje, o labai dažnai jos reikdavo ieškoti atstūmus lovą, arba atjungus televizorių palubėje. Negana to, čia yra ir USB rozetė prie stalo. Kvepiantis muilas, šampūno, kondicionieriaus buteliukai su svečių namų logotipu (nors jame tik keturi kambariai! Įdomu, koks minimalus tokių dalykų užsakymas) – apie viską pagalvota ir lygis kaip penkių žvaigždučių viešbučio. Nepaisant to, kad už keliasdešimt metrų yra puikus paplūdimys, namo kieme yra ir nemažas baseinas.

Paplūdimys priešais svečių namus

Šeimininkai labai malonūs ir paslaugūs, bet aplink nesitrina ir beveik visą dieną jų nematai. Visgi geriausia dalis kasdien buvo pusryčiai. Kasdien skirtingas patiekalas, bet visada papildomai būdavo pripjaustyta įvairių vaisių, jogurto, skrudintų migdolų ir stiklinė šalto, šviežaus kokosų vandens. Pusryčiai fiksuotą valandą, tai visi svečiai susėda prie didelio stalo terasoje, kur matosi sodas ir iškart jūra už keliadešimt metrų. Per mūsų viešnagę kitų svečių buvo mažai, tai daugiausiai per pusryčius bendravom su šeimininkais ir buvo labai įdomu išgirsti apie gyvenimą saloje, namo įrengimą ir pasidalinti kitais įspūdžiais. Jie gyveno netoli Rokių, kur prasidėjo mūsų kelionė ir puikiai žino visas vietas, pro kurias mes pravažiavom dviračiais. Pusryčiaudavom ilgai ir tingiai, o kai šeimininkai grįždavo į savo namelį, dar ilgai sėdėdavom ir žiūrėdavom į sode zujančius kolibrius ir klausydavomės bangų mūšos.

Terasa, kurioje praleidom daug laiko. Pusryčiai taip pat vykdavo čia.

Paplūdimys priešais namą tęsiasi toli į abi puses – 5 kilometrai smėlio, o žmonių vos keli. Sako, kad didžiąją metų dalį čia nepasimaudysi dėl per didelių bangų ir srovių (užtat tada paplūdimiu džiaugiasi surferiai), bet mes kaip tik tuo metu, kai jūra rami ir galima maudytis. Nesuprasdavau, ką reiškia “nepasimaudysi, nes per didelės bangos” – juk visada gali tiesiog būti netoli kranto ir maudytis bangose. Taip, nepaplaukiosi, bet maudytis juk gali, ne?? Pasirodo, nelabai. Vieną dieną bangos buvo stiprios ir lūždavo taip arti kranto, kad aš, stovėdamas vandenyje gal trys metrai nuo kranto, buvau labai atsargus. Kol bangos nėra, vandens gal iki bambos, bet banga ateina metras virš galvos ir kala taip, kad net saldu darosi. Visai linksma, jei išstovi. Jei pargriauna, gerai pratarkuoja per dugną. Po kelių linksmesnių bangų grįžau į viešbutį nubrozdinta nugara ir užpakaliu. Kartočiau.

Taip ir leidome daugumą dienų – išsimaudai jūroje, tada išsimaudai baseine, paskaitai knygą terasoje, pasigamini valgyti, išsimaudai baseine, išsimaudai jūroje, paskaitai gulte prie baseino, tada hamake paplūdimy. Perskaičiau amerikiečių klasiką “To kill a mockingbird”, parašiau blogo įrašą, peržiūrėjau ir sutvarkiau kelis šimtus nuotraukų.

Visgi ne visą laiką tinginiavom – vieną rytą išsiruošėm šiek tiek pasivažinėti dviračiais salos takeliais. Aš turėjau viltį apsukti ratą aplink visą salą, kas būtų gal 40-50 kilometrų, į ką Toma žiūrėjo skeptiškai ir jau ruošėsi su knyga eiti prie baseino, kol aš užsiiminėsiu tokiomis nesąmonėmis. Visgi tąryt iš šeimininkų sužinojome, kad aplink salą apvažiuoti neišeina, nes vienoje vietoje yra upės delta – viena didelė pelkė, kur ir pėsčias nepraeisi. Tad apsiriboju tik nedideliu pavažiavimu iki kol baigsis takelis, o šiam reikalui jau nesunku įkalbėti ir Tomą. Gana smagiai prasivažiuojam džiunglių takeliais, prasistumiam dviračius pro smėlėtas atkarpas, taip pat kertam keletą upelių, kur sušlampam kojas ir ratus.

Važiuojam!

Po visų linksmybių išlendam prie nedidelės įlankos su laukiniu paplūdimiu. Žmonių nėra, kokosai ritinėjasi smėlyje, visai kaip iš filmų. Pasaka. Pragulim vandeny gal valandą.

Pasaka

Kitą dieną nutarėm, kad reiktų pamatyti daugiau vietų šiame salyne ir išsiruošėm į ekskursiją motorine valtimi. Snorkelinimas buvo šiaip sau, į Bocas del Toro vien dėl snorkelinimo važiuoti neverta, nors matėm koralų ir įvairių žuvų. Bet spalvos ne tokios ryškios, kaip pasaulinio garso nardymo ir snorkelinimo taškuose. Bet čia ne tik snorkelinimo turas, tad beplaukdami surandame būrį delfinų, o vėliau aplankome vieną iš negyvenamų salų. Labai gražu, saloje turime porą valandų, o ji nedidelė, tai pasivaikštome ir apeiname ją visą.

Negyvenamoj saloj

Grįždami dar užsukame į salą, kur gyvena apie trisdešimt tinginių. Pasirodo, tinginiai labai lėti sausumoje, bet plaukia jie gerai ir apsigyveno šioje saloje, nes čia tiesiog nėra juos medžiojančių plėšrūnų. Paspoksojom į keletą tinginių, labiausiai patiko vienas, kuris lipo kamienu žemyn. Šiaip dauguma tinginių snaudžia ir nekruta. Gidas paaiškino, kad tinginiai sėdi medyje savaitę, o žemyn lipa tik pašikti. Tai vat vieną tokį ir prigavom.

Tinginys

Toma labai norėjo pamatyti jūros žvaigždes. Jos norui buvo lemta išsipildyti tą pačią dieną, kai užsukome prie dar vienos salos pažiūrėti į gulinčias žvaigždes ant dugno. Jų būdavo daug ir viename iš pagrindinės salos paplūdimių, bet, pasirodo, turistai labai nori su jomis nusifotkinti, iškelia jas iš vandens, o žvaigždės be vandens miršta per penkias sekundes. Užtat dabar jų neliko daug ir geriausios vietos joms pažiūrėti yra kur nors iš valties, kur ne taip lengva prieiti.

Jūros žvaigždė dugne

Kol gyvenome šauniuose svečių namuose, nenorėjome galvoti ir planuoti tolimesnio maršruto. Norėjome mėgautis poilsiu ir skaityti knygas. Tad nutarėme užsisakyti papildomą nakvynę mieste ir tą dieną paskirti planavimui ir reikalų tvarkymui. Rytą, kai turėjome išsikraustyti, šeimininkai išgirdo apie mūsų planus, susižvalgė, ir abu pasiūlė mums pasilikti dar naktį nemokamai. Jie kitą dieną su draugais išplaukia atostogauti į negyvenamą salą, tad nebeturi jokių rezervacijų, bet tvarkytoja ateis kitą dieną ir sutvarkys mūsų kambarį. Ilgai mūsų įtikinėti nereikia, kaip šeimininkas tiksliai pastebi “The price is right”. Galėsim dar vieną dieną pagyventi pižoniškai ir ramiai susidėlioti planus.

Komentuoti