Atvažiavom! Tortuguero – Bocas del Toro, Panama

158-160 dienos

Kelionė laivu iš Tortuguero neprailgo, nors plaukėme geras tris valandas. Kadangi išplaukėme dešimtą, tai atplaukėme į Kosta Rikos uostamiestį Limon jau popiet. Nors ir buvo karšta, nusprendžiame, kad galime greitai pavalgyti ir iki tamsos spėti nuvažiuoti apie penkiasdešimt kilometrų iki gražesnio kaimelio.

Kelias eina palei jūrą, bet pakankamai toli, kad jos nesimatytų. Užtat beveik visą laiką matosi jūra bananų laukų. Kelias pakankamai lygus, tad kilometrai renkasi greitai. Palyginti su kelionės pradžia Kanadoje, dabar lygiu keliu miname bene pora kilometrų greičiau. Tiesa, sunku įvertinti, nes paskutinius kelis mėnesius lygus kelias yra labiau išimtis. Spėjame patikrinti keletą nakvynės variantų ir susirasti nebrangų mažą, bet jaukų namelį pakrantėje. Nusimaudome akmenuotoje jūroje ir kaip tik sutemsta.

Bananų laukai

Vakare dar nueiname į kaimelį pavalgyti, nes penkiasdešimt kilometrų mynėme be sustojimų ir po maudynių pasijutome gerokai išalkę. Kaip ir Tortuguero, čia stipriai jaučiasi Karibai ir Jamaikos įtaka – daug juodaodžių, žmonės šneka su jamaikietišku akcentu. Tamsioje gatvėje užtinkame didelę grupę žmonių su būgnais ir kitais mušamaisiais instrumentais. Keliasdešimt vaikinų groja ir keliasdešimt merginų šoka, panašu, kad repetuoja kažkokiam renginiui. Užima visą gatvę. Kelis kartus privažiuoja mašinos ir po poros minučių vairuotojai supratę, kad nieko greitai nebus, sukasi ir važiuoja lygiagrečiomis gatvėmis.

Ryte neskubame ir važiuojame pasivaikščioti į nedidelį nacionalinį parką šalia. Kad diena bus gera, buvo galima spręsti pagal tai, kad atidarę namelio duris, praktiškai ant slenksčio, randame gražią skaisčiai žalią varlę su juodais taškeliais. Angliškai ji vadinasi Poison dart frog (taip, nuodinga), kaip lietuviškai, nežinau. Jau kurį laiką žvalgomės šitų gražių varlių, bet jas sunku rasti ir pastebėti. O čia prašom, atidarai duris ir yra.

Poison dart frog

Iš parko daug nesitikėjome, nes jis mažas ir gana populiarus, bet pasivaikščioję kelias valandas pamatome vorų, driežų, beždžionių, voverių, tukanų, didelių mėlynų krabų, skruzdėdą ir gyvūną, kurio pavadinimo taip ir nesužinome. Pirmą kartą pamatę gražuolį mėlyną krabą, kantriai laukėme dešimt minučių, kol jis vėl išlįs iš savo urvo. Neišlindo, nors matėme kyšančias jo žnyples urvo gilumoje. Paėjome penkias minutes pirmyn ir tada gal kokį kilometrą matėme galybę krabų palei takelį, kol prisižiūrėjome iki soties. Taip dažnai būna su gyvūnais – pamatai kažką pirmą kartą ir galvoji, kad čia unikali proga. Dažnai tai tiesiog reikšdavo, kad nuo šiol tokių gyvūnų matysi daugiau.

Mėlynas krabas

Negana to, kad prisižiūrėjome gyvūnų, parko takelis įrengtas palei pat jūrą ir vis išlįsdavo koks tuščias gražus paplūdimys. Nors nebuvome pasiruošę maudytis, grįždami neatsispyrėme pagundai ir įlindome į vandenį pagulėti ir atvėsti.

Tušti laukiniai paplūdimiai

Grįžę į namuką, susikrovėme šmutkes ir išmynėme į kitą miestelį Karibų pakrantėje už gal dvidešimt kilometrų. Trumpoka diena, bet kitų gerų variantų nėra – čia pat Panamos siena, o už jos gerą gabalą kelio nieko nėra – tik bananų laukai. Be to, mūsų tikslas – Puerto Viejo – turistinis miestelis ir garsėja gražiais paplūdimiais. Įsikūrę hostelyje nusprendžiame, kad šiandien mynėme mažokai ir išsiruošiame su dviračiais apžiūrėti netoliese esančius paplūdimius. Paplūdimiai ilgi, gražūs, o žmonių beveik nėra. Pragulime vandenyje labai ilgai, pasaka.

Paplūdimys netoli Puerto Viejo

Be to, grįžtant atgal pakelėje pamatome tinginį! Lėtai lėtai ropoja džiunglių link – tikras tinginys. Gaila, kol aš surandu, kur numesti dviratį ir išsitraukiu fotiką, jis galvą įkiša į žoles ir negaliu nufotkinti jo linksmo snukučio. Labai pradžiugina, nes iš taip arti tinginio dar nesame matę. Paprastai jie būna pačiose medžių viršūnėse ir pusę paros snaudžia, o čia galima gėrėtis tinginiu iš pusmetrio ir dar judančiu!

Tinginys tingiai sliūkina į džiungles

Kita diena – paskutinė mums Kosta Rikoje. Keliamės labai anksti, nes laukia nemažas kelias, sienos kirtimas, laivo į Panamos salas paieškos, persikėlimas ir norime atvykti į užsakytą viešbutį saloje ne per vėlai, kad dar pasidžiaugtume vakaru. Su pirma šviesa, apie penktą ryto, jau išriedame iš hostelio. Kelią trumpiname per žvyrkelį, kur girdime labai daug bebundančių paukščių ir beždžionių garsų. Žvyrkelis neblogas, riedame juo gerai, tik yra keletas trumpų, bet labai stačių įkalnių, kur dviračius tenka užsistumti. Viena įkalnė tokia stati, kad sustojus vienas stabdis dviračio neišlaiko – jis tiesiog slysta atbulas žemyn užblokuotu ratu. Visgi iškirtus ant asfalto, įvertiname, kad ši žvyrkelio atkarpa buvo gana maloni ir sutaupė laiko.

Žvyrkelis anksti ryte

Viskas einasi gana gerai ir aš jau skaičiuoju, kad salą pasieksime net anksčiau nei tikėjausi, kai išgirstu keistą garsą važiuojant. Turbūt prilipo lapas prie padangos, arba akmenukas įstrigo protektoriuje. Šaukiu Tomai, kad važiuotų, aš išsikrapštysiu akmenį, ji atsisuka ir man sako – tai kad tavo padanga tuščia. Pasirodo, protektoriuje įstrigęs ne akmuo, o stiklo gabaliukas. Bekeisdamas kamerą, atidžiai apžiūriu padangą ir ko aš joje tik nerandu – įstrigusių aštrių akmenų, stiklų, įvairių įtrūkimų ir kiaurymių iš anksčiau, kur vielos nesugebėdavo pradurti padangos apsaugos ir iškrisdavo. Labai geros padangos, bet grįžus į Lietuvą turbūt reikės keisti. Šią kelionę turėtų dar atlaikyti. Susitvarkau galinę padangą, ta proga, kad stovim, nutariu pripūsti šiek tiek daugiau ir priekinę, nes jau porą dienų matau, kad oro joje neoptimaliai. Bepučiant priekinę įsismarkauju ir kreivarankio būdu sugadinu kamerą prie ventilio. Nuostabu. Keičiu ir priekinę kamerą, susiskaičiuoju, kad liko tik du lopai, o ir atsarginės kameros jau lopytos, viena iš jų net du kartus. Na, turėtų užtekti.

Remontas

Panamos sieną pasiekiame tinkamai gerai pripūstomis padangomis ir pasiruošę Panamos pasieniečiams pateikti atgalinį bilietą, parodyti kreditinę kortelę ir banko išrašą, kad turime pakankamai lėšų keliauti. Skaitėme, kad Panama griežtai reikalauja tokių įrodymų. Nustembame, kai pareigūnai tik paklausia, kur važiuojame, uždeda antspaudą pase ir palinki sėkmės. Mes Panamoje! Džiaugiamės, nebereikės keisti puslapio aprašymo: Kanada – Panama. Ieškome, kur čia galime nufotkinti Tigrinę antį su užrašų Sveiki atvykę į Panamą, bet niekur panašaus užrašo nerandame. Arba praleidome, arba šiame pasienio poste jo nėra, kas visai įtikinama, nes šiuo postu naudojasi labai mažai srauto. Tenka susitaikyti be nuotraukos, tik spėju šiek tiek anksčiau nupyškinti Tomą ant tilto į Panamą. Tokiose vietose reikia suktis greitai, nes neaišku, ar galima fotografuoti, o už nugaros – vienos valstybės pasieniečiai, priešais – kitos.

Tiltas į Panamą

Panamoje važiuojame pro daugiau bananų laukų, bet pakelėse matome ir lūšneles. Atrodo, kad žmonės čia gyvena skurdžiai. Vėliau sužinome, kad taip ir yra. Panama turi viena didžiausių turtinių nelygybių Lotynų Amerikoje ir dalis miestiečių Panama City gyvena gerai, kaip JAV ar Vakarų Europoje, o likusi šalis – vargingai.

Pakelės lūšnelės

Pavažiavus šiek tiek už sienos iš kelio pasidaro linksmieji kalneliai – aukštyn žemyn per kalvas. Statumas toks, kad primena Gvatemalą. 20% statumo įkalnės čia ne riba. Toma šito nesitikėjo. Į ne vieną įkalnę dviračius stumiamės ir tenka gerokai papūškuoti.

Lūšnelės gyventojas

Galų gale pasiekiame Almirante – uostamiestį, iš kurio kelsimės į Bocas del Toro regiono salas, kur užsisakėme bene geriausią nakvynę šioje kelionėje keletui naktų. Buvome suplanavę šitaip pasilepinti už tai, kad pasiekėme tikslą – Panamą. Įvažiavus į miestą vietinis ant dviračio iškart angliškai klausia, ar mes norim keltis į salą ir palydi iki prieplaukos, kur dar pabūna ir vertėju. Būtume ir patys susitvarkę, bet malonu. Susimokame po aštuonis dolerius – šešis už žmogų ir du už dviratį ir nekantriai laukiame motorinės valties. Labai normali kaina dviračiui, geriau nei tikėjomės. Buvome pasiruošę mokėti už dviratį, kaip už antrą žmogų. Atplaukus valčiai, nuimame dviračių priekinius ratus ir jie šauniai telpa gale. Po pusvalandžio kelionės, mes jau Isla Colon – pagrindinėje Bocas del Toro saloje, kur keletą dienų atostogausim ir būsim normalūs turistai, o ne išprotėję dviračių keliautojai.

Komentuoti