Pura Vida!!! La Fortuna – Tortuguero Nacionalinis Parkas

154-157 dienos

Pura Vida – Kosta Rikoje taip sveikinasi, taip atsisveikina, taip linki geros dienos, taip pasako, kaip jaučiasi. Pažodžiui tai reiškia gryną, paprastą gyvenimą, bet iš tikrųjų tai labiau panašu į pasidžiaugimą “puikus gyvenimas”. Kostarikiečiai (arba Ticos) yra tikrai laimingi ir daug besišypsantys žmonės, besidžiaugiantys Pura Vida. Mes irgi niekaip kitaip jau negalim apibūdinti savo smagaus buvimo šioje gražioje šalyje.

Pora paskutinių dienų buvo labai intensyvios. Bet dabar jau sėdime valtyje pakeliui į mūsų kitą tikslą, dėl to turiu geras tris nieko neveikimo valandas, taigi puiki proga mintims sudėlioti. Tikėkimės kokia banga neužpils telefono vidury rašymo =)

Iš La Fortuna miestelio toliau tęsiame savo kelionę link Karibų pakrantės. Nors ir neužsukome į Kosta Rikos sostinę San Jose, bet vienu metu buvom tik 40 kilometrų nuo jos. O tai reiškia, kad buvome jau beveik priemiesčiuose, o tai reiškia, kad keliai darėsi vis didesni ir vis intensyvesni. Net nepastebėjome kaip iš mažų plentukų per ananasų plantacijas pasidarė keturių juostų kelias. Natūralu, kad palei didesnius kelius ir beždžionių nelabai sutikom, tik girdėjom iš tolo. Ir dar, pirmą kartą matėm tikrus beždžionių tiltus per kelią – tokie kabantys takeliai vietinei faunai sėkmingai kirsti kelią. Įdomu, ar nuo tokių ir kilo beždžionių tiltų pavadinimas?

Nepartrenkite beždžionės!

Taigi, porą dienų miname be didesnių nuotykių, bananų, ananasų ir kalnų tolumoje peizaže. Mūsų artimiausias tikslas  – miestelis-uostelis, iš kurio laiveliu kelsimės į vieną iš nacionalinių parkų. Žinojome, kad jame nelabai yra nakvynės variantų, dėl to labai apsidžiaugiame per warmshowers įsiprašę nakvynės kitame miestelyje pas vietinį. Paskutinį kartą warmshoweriais naudojomės tik Meksikoje. Centrinėje Amerikoje vis sunkiai sekdavosi rasti norintį mus priimti dviračių mylėtoją, nors ir rašėme ne vienam. Pasiseka, kad Guapiles miestelyje gyvenantis vyrukas pats ruošiasi išsiruošti į ilgesnę kelionę dviračiu, dėl to iš anksto jau užsidirbinėja gerą vardą warmshoweriuose. Patogiai įsikuriame jo namuose ir poilsiaujame, kol jis dar išlekia į darbą – dirba lėktuvėlio, skraidančio virš bananų plantacijų ir barstančių trąšas, pilotu. Vakare išeiname į vietinę sodą (taip čia vadinasi tokios labai paprastos kavinukės) pašnekame apie jo planus, apie mūsų kelionę ir apie jo bei mūsų šalis. Iš vietinių visada sužinai tai, ko nuo dviračio nebūtinai pamatysi.

Po šaunios nakvynės išsiruošiame įveikti likusius 50 kilometrų iki uosto. Kelias vingiuoja per bananų plantacijas. Viename iš miestelių pakelėje vyksta kažkokia eisena, dėl to visi automobiliai lėtai lėtai velkasi kamštyje. Mes turim spėti į keltą, ir šiaip, nenorim dalyvauti tokiuose reikaluose, dėl to aplenkiam didžiulę koloną motociklų bei mašinų ir labai ilgam turim visą kelią tik sau.

Įsitryniau prie chebros

Nacionalinis parkas, į kurį norim keltis, vadinasi Tortuguero. Lietuviškai turbūt būtų Vėžlynas. Jau iš pavadinimo turbūt aišku, ko ten žmonės trenkiasi ieškoti. Bet klystate, ten ne tik kad beveik ištisus metus galima pamatyti vienos, kitos ar trečios rūšies perinčius vėžlius, bet taip pat galima stebėti dar milijoną kitų gyvūnų, paukščių ir roplių! Ir dar prie viso šito smagumo, tas parkas yra tokiame užkampyje, kad iki jo neveda nei vienas kelias. Visas susisiekimas vyksta tik kanalais ir upėmis, taigi nei vienoje gyvenvietėje prie parko nėra nei vieno automobilio. Atplauki į miestelį ir vienoje jo pusėje eina kanalas, o kitoje (turbūt arčiau nei kilometras) – vandenynas, Karibų pakrantė.

Kanalo pakrantės gyvenvietė

Akivaizdu, kad turistai su dviračiais ne taip ir dažnai keliasi į šį parką, dėl to tenka pasiderėti dėl kainos, už kurią priims mus su visa manta. Galų gale liekam visai patenkinti kaina, nors turbūt vis tiek likom apgauti. Visur skelbiama oficiali plaukimo kaina žmogui apie 3 dolerius, o kai ateini pirkti tokio bilietuko sako, ne ne, upė dabar labai sekli, daug privirtusių medžių, dėl to kaina 6 doleriai. Taip ir nesupratom, ar tikrai, ar čia vietinis kartelis susitaręs imti dvigubai didesnes, nei valstybės reguliuojamos kainos. Kaina už dviračius tai, aišku, jau niekaip nereguliuojama.

Spėkit, kas keliauja ant stogo?

Užmetę dviračius ant valties (na tokios truputį didesnės, kokių 16 vietų) stogo apturim poros valandų plaukimą džiunglių upe. Nors tai ir skaitosi tiesiog transportavimusi, bet vaizdai tikrai gražūs, o tie nuvirtę medžiai upėje maišo tik kapitonui. Mes tuo tarpu tik grožimės. Vietomis upė tokia sekli, kad užstringame, bet kapitonas profesionaliai išsistumia ir patiems keleiviams į upę bristi ir stumtis netenka. Taigi džiaugiamės gana pigiai gavę labai smagią ekskursiją po džiungles.

Rimtas kapitonas plukdo mus per džiungles

Kosta Rikoje yra labai daug gražių ir įdomių gamtos dalykų. Šimtas nacionalinių parkų su rimtomis džiunglėmis, milijonas gyvūnų rūšių, kalnų, ugnikalnių ir be abejo dvi vandenyno pakrantės. Bėda ta, kad jei nori kažką pamatyti, praktiškai visur ir visada turi pirkti turus. O turo kainų žemiau 20 dolerių žmogui nematėme. Informacijos apie tai, kaip būtų galima pačiam pahaikinti džiunglėse ar kažką, praktiškai nėra. Pirk turą. Bet turai gi ne tik kad brangūs, bet dar ir vietoj smagaus vaikščiojimo dviese jausmo, gauni tą bandos jausmą. Ne visada smagu. Bet žinoma visada gali pirkti privatų turą dviems. Taigi, atvykstam į savo namus porai naktų ir pirmiausia esam supažindinami su visais siūlomais turais. Nusprendžiam, kad eisim dar kartą bandyti laimės ieškant kiaušinius dedančių žaliųjų vėžlių ir plauksim į džiunglių gyvūnų paiešką džiunglių kanaliukuose.

Kadangi dieną visi gyvūnai išsislapstę miega, tai mes turim laisvo laiko pasidžiaugti Karibų pakrante. Šiaip ar taip pirmą kartą šioje kelionėje atsidūrėme prie šito vandenyno. Bangos ir povandeninės srovės čia labai stiprios, o paplūdimiai – juodo smėlio su palinkusiomis palmėmis ir nubarstyti kokosais. Karibų dvasia jaučiasi nuo išsilaipinimo uostelyje – plyšaujančią salsos muziką pakeičia at(p)sipūtęs regis, vietiniai čia dauguma tokie jamaikiečiai, bet kokiame maiste atsiranda kokosų pienas. Ir žinoma, Pura Vida, naudojamas dar dažniau nei iki šiol. Kiek tik tai įmanoma.

Sveiki atvykę į Karibus

Vėžlių stebėjimas Tortuguero reguliuojamas labai rimtai. Kiekvienai turistų grupei yra paskiriamas vienas iš dviejų laikų ir viena iš šešių zonų. Tuomet paskirtu laiku kartu su gidu ir kitais turistais ateini į paskirtą zoną ir lauki. Yra atskiri, parkui pavaldūs žmonės, kurie vaikšto paplūdimiu ir ieško beišlipančių vėžlių. Ir tik tuomet kai randa, ir kuomet jau būna tinkamas laikas, praneša gidams, kur reikia lėkti. Ir be abejo, griežtai draudžiama fotografuoti tiek su, tiek be blykstės (kam įdomu – panaudokit google). Viskas labai organizuota ir tvarkinga. O kaip kitaip, jei sakė, kad kažkada vieną vakarą vėžlių stebėti ėjo 800 turistų!

Kol laukiam, gidas papasakoja daug įdomių dalykų apie vėžlius. Kaip kad pavyzdžiui tai, kad vėžliukų lytis priklauso nuo temperatūros, kokia bus lizde, kol jie perėjosi. Ir dar daug visko, bet geriau patys atvažiuokit ir išgirskit =) Gidai čia praeina gerus mokymus ir apie gyvūnus ir augalus žino daug. Taigi net ir gerą valandą laukti neprailgsta. Tik truputį neramu, ar ir vėl neliksim nepamatę vėžlio, nes turim tik dvi paskirtas valandas, po to bus kitų grupių laikas. Vis tik praėjus kiek daugiau nei valandai vėžlių ieškotojai praneša, kad rado į krantą belipančią vėžlę. Valio! Visi šokam į kojas ir lekiam gerą kilometrą iki tos vietos. Per tą laiką vėžlė turėtų spėti išsirinkti vietą lizdui, apvalyti ją, iškasti duobę ir pradėti dėti kiaušinius. Turistams leidžiama pradėti stebėti vėžlę tik kai ji jau į kiaušinių dėjimo pabaigą. Kitaip vėžlė gali susinervinti ir grįžti į jūrą taip ir neišperėjusi šimto ar daugiau kiaušinių. Ak, tos moterys.

Atlekiam į paplūdimį ir dar turim palaukti, kadangi vėžlė dar tik pradeda dėti kiaušinius. Mūsų koks trisdešimt, taigi turėsim keistis pamainomis. Va tai ir turėjau omeny, kai sakiau, kad gauni bandą su tais turais. Spėju, kai Gvatemaloje ėjom ieškoti vėžlių, būtumėm galėję stebėti vėžlę nuo pat pradžios iki galo, pleškinti su blykste jai tiesiai į veidą ir dar būtume buvę tik trise su gidu. Ir dar daug pigiau. Et.. O mūsų grupė dar ir paskutinė eilėje prie rastos vėžlės. Bet gidas pažada, kad visi tikrai viską pamatys, kad ir po trumpai. Kai jau ateina laikas eiti link vėžlės, vėžlių ieškotojas kitoje pusėje atranda dar vieną vėžlę, taigi mes būdami paskutiniai nuskubame prie jos. Gidas labai džiaugiasi, kad buvom paskutiniai, o vat dabar pirmi. Mes grupelėje tik penkiese, dėl to labai patogiai sutelpame prie vėžlės uodegos ir gidui šviečiant raudona šviesa stebim kaip krenta teniso dydžio kiaušiniai. Gidas sako, kad vėžlė tuo metu būna kažkokiame transe, dėl to labai svarbu būti tyliai ir nesutrukdyti jai. Labai sunku, nes norisi truputį pakrykštauti, ar matai ar matai, kaip kietai! Pati vėžlė kokio metro su viršum ilgio, taigi ir duobė atitinkamai didelė. Jau vien jos dydis daro įspūdį. O dar tai, kad ji vat čia tau prieš akis peri – tiesiog nuostabu. Netrukdo nei tai, kad pila lietus, nei kad žaibuoja.

Kadangi dabar jau mūsų zonoje yra dvi perinčios vėžlės, tai visos grupės pasidalina perpus ir mes turim keistis tik su viena, dėl to galim spoksoti gana ilgai. Sudėjusi kiaušinius vėžlė nubunda ir imasi uždenginėti lizdą. Su galiniais pelekais kasa ant jų smėlį. Atrodo, kad jai nelabai patogu – tokia didelė ir nejudri ir su tam nepritaikytu kūnu. Čia kaip kad žmogus atsigultų ant smėlio pilvu žemyn ir su pėdomis bandytų užkasinėti smėlį. Nelabai patogu. Bet vėžlė darbuojasi gana greitai. Po lizdo dengimo būna kamufliažo procesas. Su priekiniais pelekais vėžlė drabsto smėlį kiek tik sugeba toli – kad padidintų prakasto ploto vaizdą. Gidas turbūt tyčia nepasakė šito, dėl to labai nustembam, kai arti stovėdami būnam apdrėbti smėliu vėl ir vėl. Labai nepykstam, pasitraukiam iš tolėliau stebėti šito šou. Gaila, bet mūsų laikas paplūdimyje baigėsi vėžlei nespėjus baigti viso darbo. Jai dar liko iškasti netikrą lizdą ir grįžti į vandenyną. Šitų procesų liekam nepamatę, bet to ką pamatėm užtenka užmigti su didžiule šypsena ir nuostabiais atsiminimais ateičiai.

Ryte keliamės prieš aušrą ir skubam į džiunglių safarį valtele, nors dar gana ilgai užtrunkam, kol išplaukiam: geriam kavą turo organizatorių biure, perkam bilietus į parką, laipinamės į valtį ir mokomės irkluoti bei naudotis žiūronais. Mūsų skoniui, užtrunkam per ilgai, bet kai esi su banda, taip ir būna. Pagaliau išplaukę patraukiam į gana nedidelį kanaliuką. Gidas ir vėl labai daug žino ir stengiasi daug papasakoti. Papasakoja ir apie visas šimtą paukščių rūšių, kurias pamatom, ir apie beždžiones, ir apie džiunglių augaliją.

Didysis Tukanas

Nors išplaukiant buvau gama skeptiškai nusiteikusi, kad nieko mes čia nepamatysim (mažai miego ir kavos turbūt buvo), bet pamatėm visko tiek daug, kad ir vėl norėjosi krykštauti iš smagumo! Tukanai, žaliosios papūgos aros, iguanos, baziliskai, kaimanai, visų trijų čia gyvenančių rūšių beždžionės (Kapucinai, Staugūnai ir Koatos arba White-headed Capuchin monkeys, Howler monkeys ir Spider monkeys), dvipirštis tinginys, ir visi kiti paukščiai, kurių pavadinimų neįsidėmėjau! Nežinau kaip gidai taip mato, bet plaukėme praktiškai nuo medžio prie medžio ir ten vis kažkas buvo. Mums kartais būdavo sunku pamatyti kokį driežą net kai gidas su lazeriuko spinduliu rodė į jį.

Baziliskas arba Jėzus Kristus, tokį vardą gavęs dėl gebėjimo eiti vandeniu

Labai patiko, kad gavom žiūronus, dėl to galėjom gana detaliai apžiūrėti paukščius ir gyvūnus net esant jiems toli. Taip ir mums smagu ir gyvūnų negąsdinom. Praplaukiojom geras tris valandas, o laikas prabėgo kaip kad būtų praėję tik 15 minučių. Labai gerai išleisti pinigėliai. Kaip nors nuslėpsim juos skaičiuodami kelionės išlaidas =)

Čia yra tinginys. Jis tingi net susišukuoti, dėl to atrodo, kaip šiaudų kupeta

Po pusryčių patraukiame į džiungles pėstute. Visame parke yra vienas pažymėtas maršrutas pasivaikščiojimui. Šitam, aišku, ir vėl gali pirkti turą, bet mes nusprendžiame kad net jei ir nieko nepamatysim, vis tiek jau ryte būsim pamatę pakankamai gyvūnų. Takelis eina lygiagrečiai paplūdimiui, dėl to vienoje jo pusėje dažnai matai palmes ir vandenyną, o kitoje – tankias džiungles. Pakeliui sutinkam vietinį vyriškį su mačete, kuris pavaišina kokosais atsigaivinimui. Šviežiais, ką tik nuo palmės.

Kyšo kaimano snukutis

Gurkšnodami kokosą, džiunglių tankumynuose bandom įžiūrėti besislepiančius gyvūnus, bet mūsų akims toli iki gido akių. Bet vis tiek pamatom šimtus driežiukų, ir kas buvo smagiausia – beždžionių! Vienoje vietoje paspoksojam į baltaveides (kapucinus) – tos labai gražios, rimtais, labai žmogiškasis veidais. Kitoje vietoje matom kaip koatų (spider) beždžionių šeimynėlė linksmai šokliuoja nuo šakos ant šakos. Jų uodegos yra super lipnios, dėl to jos labai dažnai jas naudoja ir kabo pasikabinusios ant šakos. Aišku, nepraleidžiam ir garsiai rėkaujančių staugūnų – jų balsus jau įpratom girdėti kasdien po daug kartų.

Spider monkey arba lietuviškai – Koata

O galiausiai, aptinkam baltaveidę beždžionę palmėje bekrapštančią kokosą. Sustojam palaukti, kas čia dabar bus. Nežinom, ar jos pačios sugeba juos pragraužti, ar čia kokie paukščiai pralesa ir beždžionės valgo kas lieka. Bespoksodami po kurio laiko pajaučiam, kad viena po kitos renkasi vis didesnė beždžionių šaika. Vienu metu suskaičiuojame bent dešimt labai arti priėjusių beždžionių. Jos turbūt apsiprato su mumis ir visai nekreipdamos dėmesio laksto, krapšto tuos kokosus ir pešasi tarpusavyje dėl skanesnio kasnelio. Nežinau, kiek mes ten laiko prastovėjome, bet tikrai ilgai neatsibodo žiūrėti į tuos smagius gyvūnėlius. Gal galėčiau vieną vežtis ant bagažinės =)

Krapštom krapštom, gal kas dar liko

Vakarui liko tik vienintelė pramoga – eiti ieškoti prasikalusių mažų vėžliukų. Dabar labai sezonas tam. Labai netikėta, bet tokių turų čia niekas nesiūlo. Sako dėl to, kad nebūtų paskatos iškasinėti besikalančių vėžliukų lizdų ir juos rodyti turistams. Nežinau, kiek čia tiesos, nes turbūt gerai prižiūrint būtų geriau nei kad dabar turistai vieni klajoja ir bando surasti mažylius. Taip kyla daugiau pagundos pakasinėti ir pažiūrėti, kas ten lizde darosi. Deja, po tokių kasinėjimų vėžliukai dažniausiai neišgyvena.

Mažylis neišgyvenęs vėžliukas

Vėžlių lizdų skaičius paplūdimyje mus labai nustebino. Eini ir matai didžiules duobes viena prie kitos. Jei nebūtumėm savo akim matę, kaip vėžlė tokią duobę kasa, tai nepatikėtume, kad tų lizdų gali būti tiek daug. Visur čia buvo, o gal ir yra paslėpti šimtai kiaušinių. Jei stipriai nenulyja, dieną matosi vėžlės pėdsakai nuo ir atgal į jūrą. Daug kur matome kiaušinių lukštus – kai kurie gal natūraliai išsiritusių vėžliukų, kai kurie iškasti jaguarų arba žmonių. Taip pat matom nemažai mirusių mažų vėžliukų. Jie tokie visai maži maži, kokių max 10 centimetrų ilgio. Ir vėl nežinojom ar jie buvo silpni ir tiesiog natūraliai žuvo nepasiekę vandenyno. Likom neradę minios gyvų mažų vėžliukų besiveržiančių link vandenyno, bet tiek visko pamatėm šitame parke, kad dėl to visai net neliūdim.

Driežiukas

Tiek daug įspūdžių susikaupė, kad net užtruko visą kelių valandų kelionę iš Tortuguero parko į Moin miestelį juos surašyti. Užtai kelionė visai neprailgo. Ir vėl gavosi praktiškai ekskursija džiunglių kanalais, nes kapitonas pakeliui karts nuo karto parodydavo vis ką nors įdomaus – tai krokodilą, tai vėžlį, aišku daug paukščių, bet labiausiai pradžiugino – delfinas (aišku, nespėjam nufotkinti)! Pura vida!

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *