Panama City

Kelionė dviračiais baigta. Kažkaip keista. Visgi iki skrydžio namo buvome pasilikę keletą dienų apžiūrėti Panamos miestui ir susirasti dviračių dėžes skrydžiui.

Įvažiuojant į miestą pralėkėme pro nekaip atrodantį rajoną su didžiuliais ne pirmos jaunystės daugiaaukščiais. Tada pro senų, bet vis dar žavių, medinukų lūšnynus ir staiga atsidūrėme gražiame senamiestyje (Casco Viejo). Vos ne ties viena sankryža staiga iš skurdaus rajono tapo turistinis senamiestis su kariškiais ant kiekvieno kampo. Vėliau hostelyje sužinojome, kad tas skurdus rajonas atseit labai pavojingas ir net dienos metu geriau jo vengti. Kai vėliau klausėme geriausio kelio dviračiais, patarė daryti nemažą lankstą. Įvažiuojant neatrodė labai pavojinga, bet nuotraukoms per daug nestojome 🙂

Rajonas, pro kurį įvažiavome į miestą. Pasirodo, nelabai saugus.

Į Panamą spėjome atvažiuoti prieš mano gimtadienį, tad gimtadienio dieną išvažiavome pasivažinėti dviračių taku, jungiančiu kelias salas. Abiejose pylimo pusėse nuolatinis gražus vandenyno vaizdas su dangoraižiais vienoje pusėje ir krovininiais laivais laukiančiais savo eilės per kanalą – kitoje.

Vaizdas į miesto pusę

Iš viso po miestą privažinėjome apie 40 kilometrų, o Toma buvo paruošusi gimtadienio pikniką – atsisėdome po pakrantės palme ir valgėme skanų sūrį, kumpį, gėrėme sangrią. Kai gimtadienis spalį, ne dažnai pavyksta pasivažinėti dviračiu ir piknikauti lauke. Šiemet buvo labai smagu jį sutikti šitaip.

Gimtadienio piknikas

Grįžtant dar pravažiuojame pakrante palei miestą. Kur pažvelgsi – dangoraižių panorama. Įdomu, kad daug dangoraižių yra gyvenamieji. Keista, kad miestas plėtėsi į aukštį, o ne plotį. Panama buvo, o gal ir tebėra viena populiaresnių vietų amerikiečiams gyventi pensijoje, bet aš nesuprantu, kodėl jie norėtų gyventi sostinėje. Nebent beveik visą laiką yra išvažiavę į gamtą. Mieste dažnai per karšta, daug triukšmo ir užkištų gatvių. Bet turbūt kiekvienam savo.

Minam link centro

Viena didžiausių Panamos atrakcijų – netoliese esantys Panamos kanalo šliuzai, kur kasdien praplaukia dešimtys didžiulių laivų. Gerą pusdienį ten praleidžiame ir mes. Tik atėjus, sužinome, kad kaip tik tuoj plauks laivas, tai skubame į apžvalgos terasą. Deja, laivas nėra labai didelis, tai kažkiek nusiviliame. Antrame lygiagrečiame šliuze tuo metu plaukia turistinis laivelis ir privati jachta – laivai už plaukimą kanalu moka pagal dydį ir vidutinis mokestis yra apie 60 tūkstančių dolerių. Mažiausiai mokėjo plaukikas 1928 m. praplaukęs kanalu – 36 centus, o daugiausiai – krovininis laivas, kuris neseniai plaukė pro naują padidintą kanalo šliuzą – daugiau nei 800 tūkstančių dolerių. Apskritai kanalo istorija yra įdomi, ypač JAV ir Panamos santykiai. Pasivaikščiojus po muziejų ir pažiūrėjus filmą apie kanalą, grįžtame į terasą ir tuo metu kaip tik atplaukia du milžiniški laivai, kuriuos beveik vienu metu traukiniai traukia pro du lygiagrečius šliuzus. Įguloms tai irgi atrakcija, daug kas denyje fotkinasi arba filmuoja kanalą ir mus, mojuojančius terasoje.

Pora laivų plaukia pro kanalo Miraflores šliuzus

Paturistavę Panamoje, nepamiršome ir reikalų: nulėkėme į didžiausią dviračių parduotuvę mieste ir paklausėme, ar turės dėžių pirmadienį. Sako, jo jo, atvažiuokit pirmadienį ir duosim. Atvažiuojam pirmadienį, sutrikęs darbuotojas atneša vieną XS dydžio dėžę iš sandėlio ir pusiau ispaniškai pasakoja, kad rūsys užpiltas vandens ir visos dėžės šlapios. Tai turi tik šitą mažą, į kurią nei vienas iš mūsų dviračių netilps. Nuostabu. Bandom kitą parduotuvę, kur pažada dėžių, bet darbuotojas, kuris turi sandėlio raktus, grįš tik vakare. Vakare grįžtu jau aš vienas, pasiruošęs vėl kokiam “šuo suėdė namų darbus” atsakymui, bet dėžes gaunu, valio! Šiek tiek žemokos, tai dviračius reikėjo išmontuoti šiek tiek daugiau nei paprastai, bet galų gale viskas telpa.

Paskutinį vakarą Panama laimėjo futbolo kvalifikacines varžybas prieš Kostą Riką ir pirmą kartą istorijoje važiuos į Pasaulio čempionatą. Visoje Panamoje žmonės šventė gatvėse iki išnaktų, automobilių signalus dar ilgai girdėjome ir nuėję gulti. Iš ryto sužinojome, kad Panamos prezidentas naktį pasirašė dekretą ir paskelbė šiandien nedarbo diena. Tikiuosi, taksistai per daug neužšventė ir mūsų užsakytas taksi pasirodys laiku.

Supakuota

Po valandos važiuojame į oro uostą ir sunku patikėti, bet kitą dieną jau leisimės Europoje.

 

2 komentarai

  1. Bičiuliai! Jūsų kelionė ir jos aprašymai – tai turbūt geriausia, ką skaičiau apie keliones dviračiais. Neturiu žodžių išreikšti susižavėjimui! Nuos-ta-bu! Savaime kyla klausimas – kada knyga? Nes lietuviškų knygų apie keliones lentynoje praktiškai nėra dviratininkų kelionių knygų. Pagarba didžiulė. Ir jau laukiu knygos 🙂

    1. Oho, koks įvertinimas! Džiaugiuosi, kad patiko. Kad lietuviškų dviračių kelionių knygų mažai – tas tiesa. Žinau tik dvi ir abi apie tą pačią 1998-1999 m. kelionę aplink pasaulį. Bet kalbant apie kelionių knygas apskritai, tai jų galbūt jau per daug ir kokybė abejotina, ypač kai palygini, ką galima rasti interneto dienoraščiuose. Kad parašytum knygą, reikia turėti ne tik gerą turinį, bet ir gerai rašyti 🙂 Mūsų dienoraštis buvo orientuotas pirmiausia sau, tada šeimai ir draugams, o tik galiausiai – kitiems skaitytojams, tai aš jame nematau knygos 🙂

Komentuoti