99-100 diena
Nepastebimai suėjo 100 dienų kelyje! Pirma diena laikome balandžio 19, kai išlipome iš lėktuvo Kanadoje, tai galite atsiskaičiuoti, kiek vėluoja mūsų įrašai. Stengiamės, kad nevėluotų daugiau nei savaite.
Kaip Toma rašė, užvakar pradėjom kilti į kalnus ir paskutines porą dienų buvo jau didesniame nei 1 000 metrų aukštyje. Čia gaiviau ir naktimis visai malonu. Vakar dar švintant išvinguriavom iš Tepic (apie 300 tūkstančių gyventojų) judriom gatvėm ir pradėjom lupti į dar vieną įkalnę. Ryte gaivu ir visai malonu kilti į kalną, nors dėl drėgmės prakaitas teka rankomis ir kojomis. Tada sekė nusileidimas ir vėl įkalnė. Taip dar ir dar kartą. Visgi įkalnės nėra labai stačios, tai tiesiog nusiteiki kurį laiką minti žemesne pavara ir judi į priekį, o vaizdai džiugina. Paskutiniu metu vis tolumoje kur nors matome debesis siekiantį ugnikalnį, jų Meksikoje netrūksta. Pakilus aukščiau, pasikeičia ir augmenija – atsiranda pušų vietoj džiunglių krūmų. Aukščiausias dienos taškas buvo apie 1 500 metrų, bet dieną baigiame nusileidę į praktiškai tokį patį aukštį, kaip pradėjome ryte. Tokia ta važiavimo per kalnus dalia.
Šiandien mūsų dienos tikslas ypatingas ir taip sutapo, kad tai yra šimtoji kelionės dviračiais diena. Paprastai nakvojame viename iš pakelės miestelių, kurį išsirenkame pagal patogų dienos kilometražą ir atstumą nuo greitkelio. Šiandien gi mūsų tikslas yra turistinis ir žymus – Tekilos miestelis. Pavadinimas yra ne sutapimas, čia iš tikrųjų gimė gėrimas tekila ir jo pavadinimas yra pagal miestą, o ne atvirkščiai. Patys tik prieš porą savaičių sužinojome, kad yra tokia vieta – Tekila.
Kaip jau tampa įprasta, per dieną įveikiame keletą įkalnių, pasigrožime kalnais debesyse, o vienu metu debesys yra slėnyje žemiau mūsų. Gaila, kad neišeina gražiai nufotografuoti, nes slėnis kairėje pusėje, o mes greitkelyje su atitvarais ir negalime nubėgti į kitą pusę. Užtat pravažiuojame visai šalia ugnikalnio. Jis seniai užgesęs, bet, kaip jo kažkada gyvavimo įrodymas, yra lavos uolienos abiejose kelio pusėse.
Matome vis daugiau agavų laukų – ženklas, kad artėjame prie Tekilos (ir tekilos!). Šiandien startavome anksti, tad ankstyvą popietę pasiekiame tikslą ir iškart einame į keletą mieste esančių tekilos distilerijų sužinoti, ar jie turi kokių ekskursijų anglų kalba. Blogiausiu atveju, eitume ir ispaniškai, jau nemažai suprantame, ypač Toma. Vienoje iš distilerijų sužinome, kad po poros valandų bus ekskursija su gide, kuri kalba ir angliškai. Puiku, kaip tik laiko susirasti viešbutį ir nusiprausti. Kadangi miestas turistinis ir viešbučiai buvo brangesni nei mes pratę, tai gero varianto paieškos užtruko ir reikėjo gerokai paskubėti, bet kaip tik spėjame grįžti į ekskursiją.
Sužinome apie tekilos istoriją, gamybos procesą, pamatom vieną iš Casa Sauza kompanijos distilerijų ir, aišku, prisiragaujam skirtingų tekilų. Kadangi nespėjom normaliai pavalgyti, tai jau po poros paragavimų jaučiamės gerokai įšilę. Kas nori, apie gamybos procesą galit pasiskaityti Vikipedijoj. Paminėsiu tik vieną įdomų faktą – Meksikoje dauguma tekilą geria mažais gurkšneliais, kaip kad gertum viskį ar brendį. Šotai su druska ir laimu yra daugiau užsienyje vartojamas būdas, kad užmuštum prastos tekilos skonį. Man tekilos skonis nėra labai skanus, bet visgi aiškiai jaučiasi, kur tekila iš 51% agavų (kiti 49% iš kitų cukrų), kur 100% agavų tekila, kur brandinta, o kur balta.
Casa Sauza yra antra pasaulyje pagal pagaminamą tekilos kiekį, o pirma pasaulyje įsikūrusi lygiagrečioje gatvėje vos už kelių šimtų metrų. Apskritai įdomiai atrodo, kai pats Tekilos miestelis yra mažas ir turi tą jaukų mažo miestelio jausmą, nors už kelių kvartalų nuo pagrindinės aikštės yra net keletas milžiniškų distilerijų su modernia įranga, plieninėmis šimtų litrų talpomis ir vamzdynais. Vakare dar išlendame į pagrindinę aikštę ir nusiperkame iš vieno iš prekeivių molinį ąsotėlį su tekila, sumaišyta su vaisių sultimis. Gali išsirinkti kokią nori tekilą iš keliolikos butelių – kaina ta pati, tai imam ilgiausiai brandintą. Labai linksma.
Per paskutines tris dienas įveikėm daugiau nei 3 500 suminio sukilimo ir porą kartų buvom pakilę į 1 500 metrų aukštį, tas jaučiasi kojose. Rytoj turėtų būti kiek lengvesnė diena, bet bus stresiuko įvažiuojant į antrą pagal dydį Meksikos miestą – Guadalajarą.
Parašykite komentarą