Guadalajara 

101-104 dienos

Iš Tekilos išriedėti neskubame – vis keliamės su saule, o šiandien nusimato neilga diena, tad nusprendžiame, kad galime išsimiegoti, išgerti kavutės ir lėtai išsiruošti į kelią.

Paliekant Tekilą

Kuo arčiau Guadalajaros, tuo sunkiau gėrėtis vaizdais aplinkui, nes mašinų vis daugiau ir daugiau. Mes, kaip visad, prisiskaitę kitų dviratininkų blogų, esam nusiteikę labai sunkiam pateikimui į antrąjį pagal dydį Meksikos miestą. Likus kokiems 25 kilometrams iki tikslo baigiasi mokamas greitkelis, kartu baigiasi ir platus ir malonus kelkraštis. Bet vis tik nėra taip blogai – vis dar yra šiek tiek vietos už baltos linijos, taigi nors ir nėra malonu, kai visai šalia pravažiuoja fūros, bet vis dar atrodo visai saugiai. Kokius 15 kilometrų taip kamuojamės iki kol pasitaiko pirma proga nusukti iš pagrindinio kelio į mažesnę gatvelę. Sirvydas prieš važiuojant pusvalandį pagooglino ir rado gana neblogą maršrutą, kuris netgi eina dviračių takais. Tai nežinau, arba Sirvydas labai gudrus, arba kiti dviratininkai nesivargina pasilengvinti sau kančių. Bet turbūt Sirvydas labai gudrus, nes kiek kartų su dviračiais važiavom į didelius miestus, tiek sugebėdavo atrasti tokius mažus keliukus, kad net nepagalvotum, kad tuoj pateksi į didmiestį. Puikus vyras pasitaikė.

Taigi, visai ne taip ir baisiai patenkame į Guadalajarą. Kadangi mus nakvynei priimsianti Devora dirba iki vakaro, mes laisvas keletą valandų nusprendžiame praleisti Casa Ciclista – dviratininkų namuose. Nemažame pastate, kurį nemokamai suteikė kažkoks amerikietis, įsikūrusi dviratininkų bendruomenė – užsiima įvairiais projektais, turi bendruomenės dviračių dirbtuves, bambukinių rėmų gamyklėlę ir netgi kambarį dviratininkams keliautojams. Ten sutinkame porą keliautojų – vienas čia gyvena jau porą savaičių, kitas net penkias. Mes, planuodami pasilikti tik porą dienų atrodome kažkaip keistai. Beplepėdami išalkstame, tai vienas iš keliautojų nusiveda mus papietauti į turgų. Mes jau seniai žinome, kad Meksikoje turgūs dažniausiai turi ir mažus prekystalius su maistu. Bet kažkaip vis neužtaikydavom laiku. O gaila – pasirinkimo čia daug, viskas šviežiai padaryta, o ir kainos labai malonios.

Pietūs turguje

Vakarop sulaukiame Devoros ir įsikuriame jos bute – gyvena trise, iš viso turi gal 12 dviračių. Turistinis dviratis, fiksuotos pavaros dviratis, plentinis dviratis ir dviratis dviračių polo žaidimui – tokie tad Devoros dviračiai. Ji gana rimtai užsiima dviračių polo žaidimu. Žadėjom eiti pažiūrėti treniruotės, bet dėl lietaus ji buvo nukelta ir nepavyko. Sirvydas žada grįžęs Lietuvon išmėginti šį žaidimą.

Kadangi penktadienis, tai su Devora ir jos draugais nueiname į barą. Tarp jos draugų nemažai keliavusių/keliausiančių dviračiais, dėl to mums įdomu jų paklausinėti apie mūsų laukiančia atkarpą Centrinėje Amerikoje. Ir pati Devora keliavo dviračiu nuo Meksikos iki Argentinos, taigi informacijos gauname tikrai nemažai. Kadangi mes pavargę po, nors ir neilgos dienos, mynimo, apie vidurnaktį grįžtame namo, o vietiniai lieka šėlti iki ryto.

Mes tuo tarpu ryte dar kartą išsiruošiame į Casa Ciclista – Sirvydui reikia pasireguliuoti pavaras, nes visai jau prastai veikia. Ten pasikrapštę vyrai nusprendžia, kad reikėtų keisti kažkokią detalę, bet ir nekeitus, dar galima nuvažiuoti viena kitą šimtą (ar tūkstantį) kilometrų. Nusprendžiam kol kas nekeisti, važiuoti ir žiūrėti, kas bus.

Casa Ciclista pastatas – čia buriasi dviračiams prijaučiantys žmonės

Pasitvarkę dviračius, pagaliau važiuojame į Guadalajaros centrą. Kadangi šeštadienis, tai jame pilna žmonių. Iš pradžių net nesmagu, kiek daug tų žmonių. Pilna aikštė vaikštinėjančių žmonių, vienam kampe kažkoks šeimyninis kvartetas traukia dainą pro šoną, kitam kampe kitas šeimyninis kolektyvas muša būgnais, dar kitame kampe indėnas rodo savo triukus – triukšmo ir veiksmo tikrai per akis. Bet pats miesto centras visai ne meksikietiškas. Primena Europos miestus – daug bažnyčių, didelių pastatų. Jei kas pasakytų, kad esam kokiam tai Ispanijos mieste – visai sutiktumėm. Pavažiavus kiek toliau nuo Katedros aikštės ir minios žmonių sumažėja. Pasidaro tiesiog visai malonus miesto šurmulys. Palengva važinėjam, ar kur neįmanoma pravažiuoti, vaikštinėjam ir bandom pagauti miesto jausmą.

Viena iš pagrindinių centro aikščių

Vienas iš rekomenduojamų aplankyti objektų Guadalajaroje – didžiulis turgus, esantis pačiam miesto centre. Tai trijų aukštų pastatas, o kiekvienam aukšte galėtum praleisti turbūt po dieną. Čia galima rasti visko – rūbų, suvenyrų, maisto, audio kompaktų, ko tik nori. Vienas iš aukštų yra vien tik mažos kavinukės ar prekystaliai su maistu. Kvapai kokie tik nori, ir skanūs, ir riečiantys nosį. Bet kainos tikrai mažos. Mes, deja, esam su dviračiais, ir turim tik varganą spynelę, tai bijom paliktu juos prirakintuos prie šito didžiulio šaršalyno, dėl to čia nepietaujam. Tik pakaitomis apsižvalgom, suvalgom ledų ir riedam toliau.

Turgus turgelis

O toliau kitoje aikštėje užmatom dviratininką su vėliavų stiebu – aiškiai turistas. Privažiuojam pasisveikinti. Pasirodo šis dviratininkas kelyje jau daugiau nei šešerius metus, keliauja nuo Argentinos pietų į namus Meksikos šiaurėje. Įvertinam, kad keliauja labai lėtai – kaip pats sako, reikia viską apvažiuoti, pažiūrėti, aplankyti viską, ką vietiniai rekomenduoja. Ir mums pataria porą vietų prie Guadalajaros, kurias verta aplankyti. Didžiausią įspūdį paliko jo dviratis – apkarstytas visokiais Pietų Amerikai būdingais raišteliais. Sako, visus juos man padovanojo žmonės, sutikti kelyje. Suprantam, kad kai tokiu būdu vežiesi prisiminimus apie kelionę ir žmones, papildomas svoris ant dviračio rėmo nebėra svarbus.

Argi ne kietas dviratis?!

Taip ir baigiam savo trumpą turistavimą Guadalajaroje. Kadangi jau vakarėja ir tolumoje jau bildi perkūnas, lekiam namo, kol neprapliupo tropinė liūtis. Dar turim susiplanuoti tolimesnį maršrutą. Ir svarbiausia – kelią iš šito didžiulio miesto, kadangi ryte jau trauksim toliau.

Mariačiai groja ir dainuoja moteriškėms. Sako, Jalisco valstija – mariačių gimtinė

Deja, iš ryto aš jaučiuosi labai nekaip – nedetalizuosiu, bet žinot, kas gali nutikti, kai keliauji Meksikoje ar panašioje valstybėje. Akivaizdu, kad anksti išsiruošti nepavyks, dar truputį nusnaudžiu. Nors ir sunku, bet vis tik po truputį ruošiamės, atrodo, kad gal ir galėsiu minti. Atsisveikiname su Devora ir išriedame su viltim, kad mano skrandis atlaikys šią dieną.

Važiuojame gana tuščiomis gatvėmis, kadangi išvažiuojame sekmadienį. Bet vis daugėja ir daugėja dviratininkų. Prisimename, kad gi sekmadieniais Guadalajaroje uždarma nemažai gatvių tam, kad jose galėtų ramiai važinėti dviračiai, bėgioti bėgikai ar sportuoti įvairiausios grupelės. Kažkas panašaus vyksta ir Vilniuje, bet čia mastas daug didesnis. Iš pradžių galvojome, kad uždaroma tik viena pagrindinė gatvė, bet važiuodami toliau iš miesto randam dar ir dar tokių pat uždarytų gatvių. Nuostabu. Daug šeimų važinėja riedučiais, ar dviračiais, ar tiesiog žaidžia kamuoliu. Labai džiaugiamės, kad pataikėm išvažiuoti kaip tik sekmadienį.

Anei vieno automobilio gatvėje nematyti

Iš karto už Guadalajaros privažiuojame mažą miestelį Tlaquepaque – jį rekomendavo ir vakar sutiktas dviratininkas. Čia prisėdame prie bažnyčios, nes man visai prastai. Jaučiu, kad šiandien niekur toli aš nenuminsiu. Galvojame, ką daryti. Tlaquepaque gana turistinis miestelis, labai gražus ir mielas, bet viešbutukų nedaug ir gana brangūs. Dėl to nusprendžiame pavažiuoti dar dešimt kilometrų iki kito miestelio, kuriame susirasim viešbutuką ir aš bandysiu įveikti savo skrandžio zarazą.

Graži miestelio aikštė

Šitie dešimt kilometrų tikrai nebuvo patys smagiausi kelionėje, bet šiaip ne taip nuvažiuojame iki viešbučio, kur aš griūnu į lovą ir taip praleidžiu visą sekmadienį. Ir pirmadienį. Antradienį jau jaučiuosi padoriai, bet nusprendžiame tą dieną dar neminti, o važiuoti autobusu iki kito miesto, kadangi kada nors kelionėje šiaip ar taip reikės įveikti kažkiek atstumo autobusu, o dabar man tai gera proga labiau atsigauti. Taigi, viso labo reikia tik numinti į stotį ir patogiai įsitaisius autobuse atgauti jėgas.

Komentuoti