Sveiki atvykę į tropikus! Mazatlan – Tepic

94-98 dienos

Kad ir kaip būtų keista, bet keltas atgabena mus į Mazatlaną tiksliai pagal tvarkaraštį. Nors mes, jau įpratę prie meksikietiškos tvarkos, buvom nusiteikę bent keletai valandų vėlavimo. Mazatlanas – reklamuojamas, kaip gražus pajūrio turistinis miestas, tačiau skaitėme, kad dėl apylinkėse kartais pasitaikančių neramumų, dabar tų turistų labai apmažėję. Porą dienų prieš išplaukiant į Mazatlaną mama papasakoja, kad net per lietuviškas žinias rodė apie visai ką tik čia vykusius susišaudymus. Na, mes ir neplanavome čia apsistoti – iš kelto iš karto išminame link netolimo miestelio, kuriame nusižiūrėjome nakvynę viešbutyje. Nežinojome, kaip būsime išsimiegoję kelte, tai didelių atstumų neprisiplanavome.

Kitų dviratininkų atsiliepimuose skaitėme, kad pravažiavus Bają dviračiu ir persikėlus į Mazatlaną supranti, kas yra tikrai karšta. Kadangi čia ne tik karšta, bet dar ir drėgna – sveiki atvykę į tropikus! Nežinau, turbūt tie visi dviratininkai nevažiavo Bajoje liepos mėnesį. Mums oras pasirodo visai pakenčiamas: karštoka, drėgna, bet tikrai galima gyventi ir net važiuoti dviračiu. Greit išvinguriuojame iš miesto judriomis gatvelėmis. Pavažiavus kiek atokiau nuo centro atsiranda bakūžės, gatvės netvarkingos, eismas pakrikęs, kvapai nekažką – labai panašu į Aziją.

Žalia! Ir drėgna 🙂

Apsistojame mažame miestelyje Villa Union, įsikūrusiame šalia mokamo greitkelio pradžios (vėliau pastebime, kad mokamo greitkelio pradžios/pabaigos čia populiarios tarp verslautojų). Atmynę nelabai žinome, kur ieškoti viešbučių, nes google maps jų tiesiog neturi, dėl to susirandame bažnyčią ir prisėdame šalia jos esančioje centrinėje aikštėje. Aišktėje vyksta daug veiksmo: vietiniai vyrai (panašu, kad benamiai) diskutuoja rimtom (?) temom, prekybininkai prisistatę prekystalių su maistu ir gėrimais, vaikai žaidžia kamuoliu, o mes tiesiog sėdime ir ilsimės. Šiek tiek atvėsę apvažiuojame visus tris miestelio viešbučius ir išsirenkame mažiausiai baisų. Kaip supratom iš kitų dviratininkų, po kiek laiko pradedi džiaugtis, kad viešbutyje bent jau užsirakina durys. Šiltas vanduo, tualetinis popierius ar padoriai atrodanti patalynė, čia jau visai aukštas lygis. Ką gi, kitokių nakvynės variantų nelabai yra, o kainos tikrai nedidelės, dėl to labai nesiskundžiame. Mes pavargę, dėl to išsimaudę ir išsivirę pietus tiesiog prie kambario durų koridoriuje, saldžiai nusnaudžiame šauniai kondicionuojamame kambaryje. Vakarop išlendame pasivaikščioti ir susirasti vandens bei rūbų skalbyklą. Savitarnos skalbyklos čia nei kvapo, dėl to sumokame moterėlei porą eurų ir ji darbą padaro už mus. Mes tuo tarpu apsilankom visai gerus įvertinimus turinčiame jūros gėrybių restoranėlyje.

Vakarienė verda

Jau rašėme, kad pavargę nuo karščių Bajoje, žemyninėje Meksikoje planuojame bėgti į kalnus. Vakare patikrinę orų prognozę, matome, kad kalnuose bus apie dešimt laipsnių ir lis. Irgi nevilioja. Dėl to prieš miegą dar pagoogliname ir svarstome variantą važiuoti kelias dienas pakrante ir tik tada sukti į kalnus. Taip išvengtume ir tų šaltų prognozių, ir labai didelio sukilimo. Ryte atsikėlę dar tiksliai nežinome, kur važiuosime. Galų gale nusprendžiame paskutinę minutę keisti planą ir vis tik važiuoti pakrante link Guadalajaros. Paryčiais praūžusi audra gana neblogai atvėsino orą, dėl to išvažiuojame optimistiškai nusiteikę. Nors ir vis dar truputuką lyjant.

Paliekam miestelį lietui besibaigiant. Gaivu!

Praktiškai iš karto už miestelio turime pasirinkti, kokiu keliu važiuosime: mokamu ar nemokamu. Mokamu keliu dviratininkams oficialiai neleidžiama važiuoti. Tačiau tas kelias turi plačius kelkraščius. Nemokamame kelyje tuo tarpu, kelkraščių nėra, o eismas, kiek skaitėm, gana intensyvus. Taigi, renkamės važiuoti mokamu keliu. Daug dviratininkų taip daro, kai kurie net sako kalbėję su pareigūnais ir jie sakę, kad viskas čia gerai, suprantam, kad taip saugiau. Mokėjimo kasų darbuotojai irgi atrodo supratingi – pamoja, patraukia kelio kuoliukus, kad tik mums būtų patogiau pravažiuoti. Atrodo, kad gal tie draudžiantys ženklai vis tik labiau veikia tik teoriškai.

Meksikoje pilna neaiškių ženklų. Mes ispaniškai nesuprantam, tai taip ir neišsiaiškinom, ką reiškia šitas.

Dėl ryte šėlusios audros išvažiuojame gana vėlokai, bet kurį laiką vis dar apsiniaukę, taigi nekaršta. Tik išvažiavus už miesto iš karto suprantame, kad mes jau nebe dykumoje, atvykome į tropikus. Aplink labai daug žalios spalvos: tolumoje matosi žali kalnai (atrodo tokie minkštučiai minkštučiai), pakelėse pilna mangų medžių laukų, kur ne mangai – auga visokie kitokie medžiai. Tikra atgaiva akiai. Kaip kad Lietuvoje pavasarį sužaliavus medžiams. Čia irgi panašu, kad visa gamta intensyviai sužaliavo atėjus lietingojo sezono pradžiai. Pervažiuojame nemažai tiltų per upes, bet jos dar tuščios. Taigi, džiaugiamės, kad dar tikrai tik liūčių pradžia, tai gal labai ir nešlapsim. Tiesa kitomis dienomis privažiuojame ir jau egzistuojančias upes – jos, kaip ir priklauso lietingam sezonui, labai drumzlinos, visai nesinorėtų į tokią bristi.

Jau perpiet pasiekiame Escuinapa miestelį, kuriame planuojame nakvoti. Nors ir nėra taip svilinančiai karšta, kaip Bajoje, bet vis tik karšta. Ir iki kito miestelio per toli. Dėl to ir vėl popietę leidžiame viešbutyje ir miestelyje. Šis miestelis save reklamuoja kaip mangų ir dviračių miestą. Sutiktas vietinis sako, kad dabar pats pats mangų sezono pikas – tikim, matėm medžius pilnus didžiulių mangų. Nors atrodė dar žaloki, bet ką mes suprantam. Tiesa, vėliau liekam taip ir neradę pirkti mangų nei vienoje jų miestelio vaisių parduotuvėje. Gal viską eksportuoja. Bet tas pats žmogelis pavaišina mus džiovintais mangais – tikrai labai skanus ir puikus užkandis važiuojant. O kas dėl dviračių, tai jų šiame miestelyje tikrai atrodo labai daug. Mamos veža savo dvi ar tris atžalas, merginos važiuoja po dvi, o vyrai veža didžiulius krovinius. Jie net turi paminklą dviračiams pagrindinėje miesto aikštėje. Ir kelio ženklus, skatinančius vairuotojus dviratininkus lenkti bent 1.5 metro atstumu. Ar turim tokių Vilniuje?

Eilinio miestelio, eilinė gatvelė

Kitą rytą tęsiam savo kelionę į pietus. Ir vėl išvažiuojame su aušra, kad per pietus galėtume ilsėtis numynę nemažą galą. Kelias labai lygus, be kalniukų, dėl to važiuojasi greitai. Vaizdai labai gražūs – tie žali kalnai, palmės, mangai, vienas kitas vis dar įsimaišantis kaktusas, žiūrisi labai gražiai. Vieną atkarpą važiuojame palei lagūnas – jos čia driekiasi iki pat jūros. Jose daug visokiausių paukščių, aš mačiau net tokį skaisčiai rožinį, bet nespėjom nufotografuoti. O palei lagūnas laksto didžiuliai ir stori driežai. Labai greiti, vos pavyksta prisėlinti jiems nepabėgus po akmeniu.

Rubuiliai driežai

Lagūnamos pasibaigus, ir vėl mangai. Mangai taip skaniai kvepia, kad negavę pirkti dieną prieš tai, nusprendžiam pasiskinti jų pakelėse. Pasirodo, ant medžių kabančius reikėtų vežiotis dar gerą savaitę, kol prinoktų. Bet užtat ant žemės pilna prikritusių sultingų sultingų mangų. Jų vis tiek gi jau nerinks pardavimui, tai mes paimam porą. Antriems pusryčiams. Juos valgome ant Sinaloa ir Nayarit valstijų sienos esančiame policijos patikrinimo punkte. Čia dar privažiuoja vietinė moterėlė su vaiku ant štangelės ir pasiūlo pirkti kokosų. Perkam vieną – kainuoja apie dolerį. Vietoje prakerta, išgeri, tada perkerta pusiau ir suvalgai, kas slepiasi viduje. Skanu, bet mangai geriau.

Sirvydo laimikis. Matot, koks prinokęs?!

Atminam į Acaponeta miestelį dar priešpiet. Ir vėl įsitaisome centrinėje aikštėje prie bažnyčios, čia dar net sekmadieninės mišios nepasibaigusios. Šiandien planuojame prašytis nakvynės bažnyčioje. Aš, gerokai nušilusi, vistik bandau Sirvydą suvilioti kondicionieriumi viešbutyje, bet nusprendžiam pabandyti. Sulaukiam mišių pabaigos, susirandam padre ir siūlomės į svečius. Bet, pasirodo, šiandien čia kunigauja ne vietinis kunigas, dėl to jis mūsų negali apnakvyndinti. O vietinis išvažiavęs kažkur savaitei. Et, nepasisekė. Vėliau atsimename, kad šitas miestelis turi dvi bažnyčias, dėl to laimę pabadome ir kitoje. Kaip ir sutariame, kad galėtumėme miegoti prie bažnyčios, bet man nelabai patinka rajonas, kuriame ta bažnyčia stovi. Neatrodo saugu čia nakvoti lauke. Dėl to ir vėl apsistojame viešbutyje. Et, visai smagu tas kondicionierius, ką jau čia slėpsiu. Gaunam visai padorų kambarį ir dar su vaizdu į centrinę aikštę.

Rytą saulei tik kylant išvažiuojame iš bundančio miestelio. Norim nuvažiuoti nemažai kilometrų, kad kitai dienai, kai teks kilti į kalną, liktų mažiau. Kažkaip abudu su Sirvydu jaučiamės neišsimiegoję (nors dabar ir keliamės tik 5.20), dėl to tiesiog tyliai minam. Vaizdai šiandien nebestebina – mažiau mangų ir palmių, daugiau pievų ir besiganančių karvių. Taip be didelių nuotykių privažiuojam Yago kaimelį. Jau žinome, kad jame viešbučių nėra, dėl to ir vėl planuojame belstis į bažnyčią. Deja, ji uždaryta, o ir kunigo jo namuose nerandame. Apsidairę pagrindinėje aikštėje pamatome policijos nuovadą – ten ir einam. Jei ir nepriims mūsų nakvoti (pvz. areštinėje), tai gal bent kažką pasiūlys, ar nuveš, nes kaip Sivydas sako, tada jiems jau būsim problemėlė – negi paleisi vargšus turistus į niekur. Bet viskas pasibaigia geriau – po neilgų pakalbėjimų su šefais, budintys pareigūnai apnakvyndina mus nemažoje patalpoje, kurioje tik pora motociklų. Gauname net ventiliatorių, kad visai nenuprakaituotumėm naktį. Pasirodo pareigūnai gyvena kitame mieste, o šiame kaimelyje pakaitomis budi po 12 dienų. Taigi, areštinėje turi įsirengę ir lovas, ir virtuvėlę. Su Sirvydu lietuviškai pajuokaujam, kad jie net norėdami negalėtų nieko suimti, nes kamerose pastatytos jų pačių lovos ir kiti rakandai. Policininkai pakviečia mus virtis savo makaronų pas juos. Papasakoja, kad šiose apylinkėse auga labai daug ananasų, mangų ir nanči vaisių (tokie mažų slyvų dydžio geltoni vaisai, kvapu primenantys svarainius). Gaunam paragauti tų nanči gėrimo – labai gaivina, geriam, kiek tik atrodo padoru išgerti. Kiek sugebam, pakalbam apie jų šeimas ir mūsų kelionę – sako, daug viską fotografuokit, kad po to atsimintumėt 🙂

Nakvynė policijos nuovadoje, ar gali būti saugiau

Nors ir su ventiliatorium, bet naktį karšta. Nors Bajoje buvo blogiau (dabar visad turim šitą pasidrąsinimą). Tik paryčiais atvėsta ir išsiruošiame į kelią visai maloniu oru. Šiandien mūsų laukia 900 metrų vertikalus sukilimas – pabėgimo į kalnus pradžia. Praktiškai iš karto kelias pradeda kilti. Ne per stačiai, tai visai maloniai miname. Rytą dar daug kur pavėsis, tai skųstis tikrai negalime. Aišku, tai nereiškia, kad prakaitas nevarva srovele nuo rankų, kojų ir veido. Ta tropikų drėgmė. Vis nesiseka nusaugoti veido nuo saulės, nes kremas nuteka vos užteptas.

Praktiškai nuo Meksikos pradžios vis važiavome tiesiais keliais. Dėl to visai įdomu, kai likus dvidešimčiai kilometrų kelio, kelias pradeda vingiuoti į kalną. Smagiau minti, kai vingiai slepia laukiančius kilometrus. Aišku, kai iš už kampo išvysti kylantį kelią vėl ir vėl ir vėl ir vėl, kartais ir nusikeiki. Bet vis tiek taip įdomiau.

Vaizidai pakeliui į viršūnę ryte

Likus septyniems kilometrams į kalną man jau visai sunku. Padejuoju Sirvydui, bet tas belaukdamas, kol atsigausiu, atsipūtęs scrollina facebooką. Bet vis tik sutariam pailsėti pakelės restoranėlyje prieš užkariaudami šios dienos viršūnę. Keletas quesadillų ir atgaunu jėgas – įveikiam paskutinius kilometrus ir atsiduriame chaotiškame mieste Tepic. Mašinos, motoroleriai ir autobusai lekia kaip pašėlę, kelias siaubingai duobėtas – tik ir žiūrėk, kad galvos nenusisuktum. Šiaip ne taip atsikrapštom į centrą, į savo taip mėgstamą centrinę aikštę prie bažnyčios. Čia žmonių labai daug, vyksta gyvenimas ir benamių beveik nematyti. Po ilgo laiko pasijaučiam, kaip tikram mieste, kai per mašinų langus plyšauja ne meksikietiškos dainuškos, o angliškas popsas, aplink matyti daug tarptautinių ženklų parduotuvių ir kavinių, o viešbučių galima ieškoti google maps.

Tepice dviratininkams pirmenybė!

Vakare Sirvydas padaro suvestinę ir pasirodo, kad ši diena buvo rekordinė – 1 300 metrų suminio sukilimo! Gal dėl to, o gal ir dėl to, kad po ilgo laiko naktį temperatūra nukrenta žemiau 20 laipsnių, miegam kaip angelėliai ir sapnuojam, kokius naujus kalnus užkariausim ryt.

 

Komentuoti