Aukščiausias taškas ir smilkstantis ugnikalnis. Cuernavaca – Cholula

105-108 dienos

Kai prieš keletą dienų perskaičiau apie Paso de Cortes – kalnų perėją tarp dviejų milžiniškų ugnikalnių netoli Meksikos sostinės – Meksiko, galvoje pradėjo kirbėti mintis, kad galbūt ir mes galime ją įveikti dviračiais. Paklausiau Tomos, ar ji nori pakilti dviračiais į 3 600 metrų aukštį tarp dviejų penkiatūkstantinių ugnikalnių, kurių vienas yra aktyvus ir rūksta kone kasdien? Atsakymas buvo teigiamas. Tada paklausiau, ar čia mūsų jėgoms ir ar ši avantiūra bus maloni? Kol kas dviračiais aukščiausiai esame pakilę tik į maždaug dviejų kilometrų aukštį. Dar vienas teigiamas atsakymas ir planas po truputį ima dėliotis.

Kol Toma sveiko, pasižiūrėjom įvairius variantus ir nutarėm pasinaudoti autobuso pagalba – šitaip Toma galės papildomą dieną pailsėti autobuse, o mes išlošim laiko ir galėsim vietoj greičiausio maršruto pasirinkti kelią tarp ugnikalnių. Dar nebuvau važiavęs tokiu patogiu autobusu – sėdynės kaip lėktuvo verslo klasėje, kojoms vietos kiek nori, o kadangi sėdynės tokios plačios, tai telpa tik trys vienoje eilėje vietoj įprastų keturių – dvi vienoje pusėje ir tik viena kitoje. Apskritai ilgų maršrutų autobusai Meksikoje labai patogūs ir modernūs. Už maždaug 600 kilometrų išlipome ir išsikrovėme iš bagažinės dviračius Cuernavaca mieste – Morelos valstijos sostinėje. Tai jau šešta valstija Meksikoje, septinta, jei įskaičiuotume ir Michoacan valstiją, kurią ką tik kirtome autobusu.

Visi patogumai autobuse

Kitą rytą vargome, kol išvažiavome iš miesto. Nors Cuernavaca ir nėra labai didelė, bet rajonai ir priemiesčiai niekada nesibaigia. Galbūt dėl to, kad Meksikas yra labai arti. Įsivaizdavome, kad vingiuosime ramiu kalnų keliuku, o realybėje gavome mašinų užkimštą kelią, einantį per nesibaigiančius miestus. Ir dar reikia kilti į kalną, mat Cuernavaca yra apie 1 500 metrų aukštyje, o Amecameca miestelis ugnikalnių papėdėje, kur pradėsime perėjos šturmą, apie 2 400 metrų aukštyje. Tiesa, šį pakilimą iš tikrųjų reikėjo padaryti du kartus – pakilti į kalną, nusileisti ir pakilti iš naujo. Nepaisant visko, kai eismas sumažėdavo atkarpose tarp miestų, džiaugiamės vėl mindami dviračius. Paskutines keturias dienas labai mažai važiavome dviračiais, nes turistavome Guadalajaroje, gydėmės, važiavome autobusu. Planavom Amecameca ramiai pasiekti per dvi dienas, bet taip išėjo, kad nuvažiavom per vieną. Kažkaip neradom gero varianto nakvynei, o su kiekvienu kilometru iki tikslo likdavo vis mažiau ir taip po truputį pasidarėm rekordinę dieną – suminio sukilimo 1 600 metrų per dieną. Vienu momentu buvo labai sunku, bet, pailsėjus ir užkandus, kažkaip pramušė ir pribaigėm ir antrąją įkalnę.

Toma ryte entuziastingai nusiteikusi kilimui į viršų

Amecameca svarstėme, ar išloštą dieną paskirti poilsiui (kojų raumenukai jautėsi), ar kaip tik tai laikyti geru apšilimu ir iškart kitą rytą šturmuoti perėją. Viskas išsisprendė savaime. Vakare Toma pamatė, kad jos bagažinė lūžusi. Dar galima važiuoti, bet nieko nedarant, tik laiko klausimas, kada lūš kitoje vietoje ir taps nebenaudojama. Neaišku, ar lūžo šiandien atkarpą važiuojant akmenimis grįstu keliu, ar tiesiog aliuminis po truputį pavargo ir lūžo vienoje iš daugelio kelio duobių. Aišku, kad reikia tvarkyti, o greičiausiai rasti naują. Dar svarstėm laikinai suremontuoti su lipnia juosta ir plastikiniais suveržėjais, bet ryte aš pasijutau nekaip (anglai turi labai taiklų posakį šiam negalavimui apibūdinti – “to have the shits”) ir viskas galutinai buvo nuspręsta. Liekam dar vieną dieną čia pailsėti ir susitvarkyti. Tuo pačiu gal šiek tiek aklimatizuosimės prie aukščio, visgi gana greitai pakiltume nuo 1 500 iki 3 600 metrų.

Sutaisyta bagažinė, atrodo labai patikimai

Miestelyje radome dviračių dalių parduotuvę, bet bagažinės neturėjo. Nurodė, kas gali suvirinti aliuminį, bet tie meistrai šiuo metu neturėjo dujų aliuminio virinimui (bent taip supratom savo ispanų kalbos žiniomis). Galų gale aliuminio meistrai mus nusivedė į gretimą namą ieškoti, kas galėtų šiandien suvirinti bagažinę, bet ir ten dujų neturėjo. Užtat turėjo metalinį strypelį ir tvirtos vielos. Su šiais puikiais įrankiais sutvirtinom bagažinę stebėtinai neblogai. Atsargiai važiuojant neturėtume užstrigti kalnuose, o kitoje ugnikalnių pusėje bus didesnis miestas, kur rasime naują bagažinę. Mano sveikata vakarop irgi pasitaisė, taigi nuėjome miegoti su lengvu jauduliuku – rytoj ta diena, kai mušim savo aukštumų rekordus.

Ugnikalnis Iztaccíhuatl iš mūsų motelio kiemo ankstų rytą

Keliamės anksti, mat keliaujame lietinguoju sezonu ir kasdien dar priešpiet ugnikalnius uždengia debesys, o popiet gali užeiti ir audra. Iškišus nosį pro motelio duris, pasitinka gaivūs 11 laipsnių. Po daugiau nei mėnesio pertraukos, susirandu batus tašės dugne ir džemperį. Dar JAV apsiaviau basutes ir taip su jomis likau iki dabar. Iš ryto kelias valandas yra giedra ir galime pasigrožėti ugnikalnių snieguotomis viršūnėmis. Popocatépetl ir Iztaccíhuatl (vietinių meiliai vadinami Popo ir Izta) yra antras ir trečias pagal aukštį kalnai Meksikoje, atitinkamai apie 5 400 ir 5 200 metrų aukščio. Abu apipinti legendomis ir labai svarbūs simboliai Meksikoje. Popo yra aktyvus, paskutinis išsiveržimas buvo pernai, o šįryt jis ramiai smilksta su dūmų stulpu. Įdomu matyti rūkstantį ugnikalnį ir važiuoti link jo dviračiu.

Minam link smilkstančio Popo!

Nėra lengva, bet labai stačių vietų nėra ir po trijų valandų mynimo mes viršuje! Prieš 500 metų čia stovėjo Hernanas Kortezas su kariuomene ir žygiavo į actekų sostinę Tenochtitlaną (kur dabar yra Meksikas). Tiesą sakant, galvojau, kad bus sunkiau. Taip, aukštis daro savo ir vos pamynus smarkiau, pulsas užkyla – neįprasta, tokiu tempu minant žemesniam aukštyje širdis tikrai ramesnė. Visgi nepersistengiant ir sustojant pailsėti laikau tai tikrai ne sunkiausia įkalne šioje kelionėje. Net esu kažkiek nusivylęs, kad nebuvo kokios žudančios atkarpos pabaigoje su neįmanomu statumu, kur širdis liptų per gerklę. Bet gal ir gerai, tokių jau buvo šioje kelionėje. Toma teisingai spėja, kad daug padėjo vėsi temperatūra. Saulei kylant, kylam ir mes ir temperatūra visą kelią laikėsi apie 11 laipsnių. Viršuje jau apsiniaukę, matosi tik šiek tiek Izta ugnikalnio. Ir yra žiauriai šalta, va ką reiškia nustoti minti. Greitai pasifotkinam, susirengiam rūbus ir suvalgom po tris quesadillas iš verslaujančių moteriškių pašiūrės ir leidžiamės žemyn į kitą pusę.

Viršuje!

Leidžiamės neasfaltuotu, smėlėtu ir akmenuotu keliu, tai greit nepalėksi ir malonumo leistis yra nedaug. Gerai tik tai, kad kasnakt daug lyja ir smėlis šlapias, todėl ne taip mėto dviratį. Užtat akmenys dideli ir purto kaip reikiant, todėl Toma saugo bagažinę ir leidžiasi lėtai. Aš saugau dantis ir irgi kaip reikiant kaitinu stabdžius. Kiek pasileidus, pasivejam sunkvežimį su grupe meksikiečių ekskursijoje, kurie sustojo papietauti. Išsitraukę didžiulius dubenis su ryžiais, padažu ir mėsa ir šaukia mums, kad sustotume ir pasivaišintume. Kai kurie iš jų važiuoja dviračiais, kiti neturi dviračių ir visą kelią važiuoja sunkvežimiu. Nors ką tik valgėme ant perėjos viršaus, pavalgome dar kartą, nes labai linksmai viskas atrodo. Gauname ir kompoto atsigerti. Iš pradžių Meksikos jaunimas buvo kiek drovus, bet kol pavalgome, jau nusidriekia eilutė norinčių su mumis nusifotografuoti, o rimtesni dviratininkai apžiūrinėja mūsų dviračius. Turbūt liko nusivylę, kad važiuojame su paprastais hibridais ir nieko čia įdomaus. Padėkojame už vaišes ir leidžiamės toliau.

Neabejoju, kad ruošiant ir transportuojant maistą, buvo laikomasi aukščiausių higienos normų

Po kokių dvidešimties kilometrų prasideda asfaltas ir ir leistis tampa smagu, jei ne daugybė greičio mažinimo kalnelių ties mažais miesteliais. Panašu, kad Meksikoje nėra normalaus reglamento kalneliams, nes jie visi skirtingi ir jei vieną dviračiu pervažiuoji saugiai 20 km/val. greičiu, tai ant kito stipriai pasimauni ir 10 km/val. Na, bet Tomos bagažinė atlaikė puikiai ir galų gale nusileidžiame į Cholula – mūsų šios dienos tikslą. Ir taip gera diena tuoj taps dar geresnė, bet apie tai – kitame įraše, šiandien labai daug įvykių 🙂

Kelias žemyn. Čia reikia 3 000 metrų aukščio, kad augtų spygliuočiai, žemiau tik krūmai ir kaktusai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *