Cholula – netikėtai gražus miestelis su netikėtais jo gyventojais

Cholula – nedidelis miestelis (tik apie 200 tūkst. gyventojų), visai šalia didelio miesto Puebla. Cholula nusipelnė atskiro įrašo dėl dviejų dalykų: pirma – jis mums labai patiko, antra – mums labai patiko, ką jame sutikome. Bet apie viską nuo pradžių.

Nusileidę iš ugnikalnio įriedėjom į miestelį ir iš karto buvom nustebinti – gatvėse tvarkingai subraižyti dviračių takai, namukai mielai spalvoti, o parduotuvėlės dailiai tvarkingos. Iš karto sukėlė labai jaukų jausmą. Mūsų pirmasis tikslas miestelyje – dviračių parduotuvė. Tikimės rasti man bagažinę. Deja, nors savininkas ir labai malonus ir labai norėtų padėti, bet man tinkamos bagažinės neturi. Sako, reikia ieškoti didesnės ir modernesnės parduotuvės, čia tik vietiniams nuvažiavimui iki parduotuvės dviračius pardavinėja. Atsakę į daugybę klausimų apie savo kelionę jau sukame lauk iš parduotuvės, kai savininkas atneša suvenyrinę kuprinaitę dovanų. Jis tik patvirtina mūsų pastebėjimą, kad kuo toliau į Meksikos pietus, tuo dar labiau draugiškesni čia žmonės. Per pastarąsias dienas susilaukiam kaip niekad daug palaikančių papypsenimų, pakalbėjimų ir visokio kitokio palaikymo. Tokie žmonių gestai ilgam įžiebia šypsenas mūsų veiduose.

Cholula iš viršaus

Taigi, nors ir be bagažinės, bet vis tiek patenkinti, standartiškai važiuojam į miestelio pagrindinę aikštę. O ji čia labai didelė ir graži. Kaip tik vyksta kažkoks turgus-ne-turgus, tai žmonių tik dar daugiau. Išsirenkame suoliuką, ant kurio prisėsim pailsėti, kai staiga išgirstam ispanišką klausimą, iš kur jūs? Klausimas kaip klausimas, mums labai įprastas, bet kai pasakau, kad iš Lietuvos, mums lietuviškai atsako – aš taip pat. Ką?! Pasirodo, mūsų vėliava ką tik patraukė čia gyvenančios lietuvės ir jos vyro meksikiečio akį. Priminsiu, kai tai yra tik antri lietuviai per mūsų visą kelionę. Jausmas sutikti kažką lietuviško už šitiek kilometrų – nerealus. Kai pagalvoji, kokia tikimybė, kad tuo pat metu, kai mes ieškosim vietos poilsiui kažkokiame mažame Meksikos miestelyje, pro šalį eis čia gyvenanti turbūt vienintelė lietuvė. Smagu, kad ta maža tikimybė vis tik egzistuoja:)

Susipažįstam ir iš karto tariamės susitikti vakare ir pašnekėti daugiau, kadangi dabar Skirmantė ir Fernando skuba į repeticiją. Užklausiam jų, kaip vietinių, gal gali parekomenduoti kokį tai nebrangų viešbutuką šitam miestelyje, ir ką jūs manot? Jie sako, ką jau čia, einam į mums žinomą viešbutį, mes jums apmokėsim ten nakvynę! Vėl, ką?! Į keturių žvaigždučių viešbutį, jei ką. Kosmosas! Žmonės nesiliauja mūsų stebinti. Vieną akimirką ruošiamės prisėsti ant suoliuko, kitą jau įsikurinėjam puikiam viešbutyje. Su savo apdulkėjusiais dviračiais ir visa manta, net nejauku. Bet nesiginčysim, kad puikiai veikiantis dušas ir super tvarkingas kambarys yra labai maloni dovana mums. Dar kartą ačiū!

Viešbučio kiemelis

Taigi, įsikuriame viešbutyje susitarę susitikti vėliau vakare. Iki to laiko nuspredžiame apžiūrėti miestelį ir turbūt didžiausią jo atrakciją – čia esančius piramidės griuvėsius. Ta piramidė ne šiaip sau – sako, tūriu būtų beveik dvigubai didesnė už Gizos piramidę Egipte ir yra didžiausia pasaulyje (bet ne aukščiausia). Deja, jos likę tik griuvėsiai. Ir dar kartą deja, bet kol išlendame iš dušo, jau nebespėjame į ją. Teks eiti kitą rytą. Dėl to turime daugiau laiko lėtai paslampinėti po miestelį ir užlipti į ant piramidės kalno esančią bažnyčią. Nuo jos matosi Puebla ir ugnikalniai, tarp kurių ką tik šiandien važiavome. Na, tiesą sakant, vakare jų nesimato, nes debesys viską paslepia. Bet mes žinom, kad jie ten. Ir ateisim ryte dar kartą į juos pažiūrėti, tikėkimės pasiseks ir švies saulė.

Bažnyčia, ant piramidės kalno

Pats miestelio centras dar mielesnis, nei tie rajoniukai, per kuriuos jau važiavome. Atrodo, kad viskas labai gražiai sutvarkyta ir paruošta turistams grožėtis. Visur tiek daug spalvų, rasi ne tiek ir daug baltų namų. Krautuvėlės pardavinėja tradicinius rūbus – palaidines ir sukneles su raukinukais, gėlėm ir kitokiais grožiais. Na, tokias, kaip kad rodo per muilo operas:) Aišku, dar jaunuoliai pardavinėja visokius kokius vaisius kibirais, ledus, tacos ir visa kita. Labai smagu čia atsidurti. Vaikštome, kol audros debesys atslenka jau visai virš galvos.

Lyti nustoja pačiu laiku prieš susitinkant su Skirmante ir jos vyru. Nueiname į jų pamėgtą restoranėlį, kuris savo interjere turi labai daug dviračių – savininko senelio kolekcija. Toks sutapimas visai netyčia, sako iki šiol jie tų dviračių nelabai ir pastebėjo. Bevakarieniaudami dalijamės savo kelionės įspūdžiais, kurie Skirmantei labai įdomūs, kadangi ji pati jaunystėje kartu su tėčiu labai mėgo keliauti dviračiais Lietuvoje. Ir ne šiaip pavažinėti po Vilnių, bet išvažiuoti į ilgadienius žygius ir važiuoti po 100 kilometrų per dieną. Mums iš kitos pusės įdomu, kaip ji čia atsidūrė. Pasirodo viskas labai paprasta: išvažiavo mokytis į JAV, sutiko būsimą vyrą, kilusį iš Pueblos, čia ir atsikraustė gyventi ir dirbti muzikos konservatorijoje. Sako, kad čia gyventi labai patinka – mažiau streso, daugiau gyvenimo džiaugsmo. Nesunku patikėti, negi gali stresuoti tokioje šiltoje ir gražioje pasaulio vietoje 🙂 Taip maloniai besišnekučiuojant net nepastebėjome, kaip atėjo vidurnaktis ir metas skirstytis. Ar nustebsit sužinoję, kad vakariene buvom pavaišinti ir dar gavom maisto likučių rytojaus pietums? Kitą dieną įkalnės viduryje valgydami picą jautėmės dar labiau dėkingi šitiems nuostabiems sutiktiems žmonėms.

Geradariai Skirmantė ir Fernando. Ir mes.

Ryte išsimiegoję einame aplankyti piramidės griuvėsių. Įėjimas į griuvėsius eina per požeminius tunelius – jais nueinam tikrai ne šimtą metrų. Tuneliai vingiuoja ir vingiuoja, o šonuose ar apačioje kartais pasimato ir dar daugiau tunelių atšakų. Man nejauku, Sirvydui baisiai patinka. Išlindę iš tunelių patenkame į griuvėsių parką (pavadinkim taip). Nors ir šeštadienis, bet po griuvėsius vaikštome praktiškai vieni (neskaitant gyvūnelių). Gaila, kad iš Didžiosios piramidės dabar jau nedaug likę, labiau kalnas, nei piramidė. Lieka tik įsivaizduoti, kaip ji atrodė visame savo gražu. Be jos yra dar ir kitų buvusių pastatų liekanų, taigi pasivaikščioti ir pažiūrėti į ką tikrai yra. Jei sudomino didžiausia piramidė pasaulyje, daugiau galite paskaityti BBC straipsnyje.

Dalelė Didžiosios piramidės su virve įsikibti lipant stačiais laiptais

Taip netikėtai Choluloje atradę mielą širdžiai miestelį ir sutikę namus primenančių žmonių, pasikrovę gerų emocijų išvažiuojame toliau į pietus. Pakeliui dar aplankome labai gražią bažnyčią. Šiaip jau Puebloje kiekvieno kaimo garbės reikalas yra turėti tikrai gražią bažnyčią, tai mus nustebinti jau darosi sunku, bet vis tik įmanoma.

Gražuolė bažnyčia ir besišnekučiuojantys mariačiai

Komentuoti