Mama, viskas bus gerai

-18 diena (18-ta diena prieš išminant)

Nežinau, ar dėl persukto laiko, ar dėl sinusito, ar vis tik dėl artėjančios didžiosios dienos, naktimis darosi sunku užmigti. Mintys, planai, nepadaryti darbai lenda į galvą. Kartu su abejonėmis ir pamąstymais – ką mes čia sugalvojome?

Pradėję pasakoti draugams ir artimiesiems apie savo būsimą kelionę, susilaukėme begalės skirtingų reakcijų – nuo nuoširdaus balto pavydo iki tokių epitetų, kaip „idiotiai“. Vieni baisėjosi kilometrais, kuriuos mums reikės numinti, kiti tuo – kiek pinigų ir patogaus gyvenimo mums tai kainuos.

Mes patys iš pradžių galvojome, kad kelionė bus gana reikšmingas ir drąsus įvykis mūsų gyvenime. Tačiau, turint omenyje, kad iš pradžių labai rimtai svarstėme maršrutą Afrikoje, nuo Kairo iki Keiptauno, įsivardijom, kad mūsų variantas gana saugus ir su pasiruošimu – įveikiamas.

Pradėję ruoštis ir skaitinėti kitų keliautojų patarimus, pradėjom skaičiuoti tokius keliautojus nebe vienetais, o dešimtimis ir šimtais. Net ir Lietuvoje. Žmonės mina dviračiais Pietų Amerikoje, mina Afrikoje, mina ir aplink pasaulį ir po kelis kartus aplink pasaulį. Sirvydas net užmatė (ir patikrino) faktą, kad šiuo metu daugiausiai pasaulyje dviračiu nuvažiavęs vyras yra Heinz Stücke. Jis yra nuvažiavęs daugiau nei 600 tūkst. kilometrų! Arba kitaip, jis keliauja jau daugiau nei 50 metų! Vau. Bet nebūtinai atstumu kelionės būna įspūdingos. Yra nemažai keliaujančių su vaikais (net 2 mėn. kūdikiais), su šunimis, su vienaračiais dviračiais, su gulimais dviračiais – you name it!

Kuo daugiau tokių pavyzdžių sužinome, tuo mūsų kelionė atrodo paprastesnė, lengvesnė ir ne tokia jau beprotiška. Ir kuo daugiau tokių pavyzdžių, tuo lengviau visiems, kurie mus gąsdina ir klausia, ar mes išprotėjom, pasakyti kokį pavyzdį, kad gali būti ir blogiau. Ir tuo lengviau nuraminti nerimą naktim, kai darosi sunku užmigti.

2 komentarai

Komentuoti