Praeitą naktį miegojome 3450m aukštyje, šiąnakt nakvosime 3540m aukštyje. Ir kad apsipratinimas būtų dar geresnis, pažygiuosime į didesnį aukštį ir grįšime nakvoti atgal žemiau.
Anapurnos rato žygyje poilsio/aklimatizijos diena dažniausiai daroma Manang miestelyje (ar šalia esančiame Braga, kur mes nakvojome vakar). Iš šių miestelių yra keletas gražių ir patogių variantų aklimatizacijos žygiui. Mes pasirinkome žygį iki Kicho Tal ežero – liaudyje žinomo kaip Ice lake. Ežeras telkšo 4600m aukštyje – kaip aklimatizacijos žygiui, 1200m sukilimas gal ir nėra būtinas, bet sako, kad ežeras gražus, tai verta iki jo užlipti.
Naktį prieš žygį abu su Sirvydu miegojome pusėtinai, kambario temperatūra buvo visai nieko, triukšmo lyg ir nebuvo, tačiau abiems skaudėjo galvas, kas turbūt reiškia, kad šiek tiek blogai tvarkomės su dideliu aukščiu. Man iš tikrųjų galvą skaudėjo gana stipriai, dėl to aš nusprendžiau pradėti gerti vaistus, kurie turėtų padėti geriau tvarkytis su aukščiu. Kiek padvejojęs Sirvydas irgi nusprendė daryti tą patį, nors ir visai norėjo pabandyti pažiūrėti kaip organizmas tvarkosi be vaistų.
Kaip visad, kad išnaudotume geriausią orą, žygį pradėjome anksti, kartu prisijungė ir anksčiau sutikti slovėnai. Per 6km turėjome sukilti 1200m, kas reiškė kad kilimas buvo pastovus ir gana status. Iš pradžių pražygiavome pro Braga miestelio senamiestį, o vėliau tiesiog kilom į kalno šlaitą. Man iš visų mūsų grupelės turbūt buvo sunkiausia, kas keliasdešimt žingsnių vis stojau gaudyti oro. Bet sustojus labai greitai atsigauni ir vėl gali eiti kitus keliasdešimt žingsnių.
Iš ryto dėl prastos savijautos iš viso dvejojau, ar man nereikėtų pasidaryti visiškai poilsinės poilsio dienos, bet labai sunku nuspręsti, kada aukščio ligos simptomai jau ir taip dideli, o kada reikia tiesiog dar truputį pajudėti, kad po to būtų geriau. Nors ir judėjau lėtai, bet nejaučiau jokių simptomų pablogėjimo, o galbūt net jaučiausi geriau nei iš ryto, dėl to pamažu pamažu kopiau tolyn.
Diena pasitaikė saulėta ir su nedaug debesų, tai vaizdai buvo nuostabūs. Kartais eini eini nosį nuleidęs į žemę, skaičiuoji žingsnius ir įkvėpimus, tada sustoji ir baac – prieš akis net keletas aukštesnių nei 7000 m kalnų. Belekokia didybė ir ramybė žiūrėti į tuos milžinus.
4200 m aukštyje priėjome namuką, kur galima gauti arbatos, kavos, gal net ir kokį sausainį. Jo darbuotojas kiekvieną dieną į darbą eina sukildamas 700 m – šįryt ryte mus pralenkė gerokai didesniu greičiu nei pes ropojom. Atsigėrę arbatėlės kibome į paskutinius 400 m sukilimo. Kažkaip net nepastebėjom kaip priėjome ežerą. Pasirodo iš viso yra 2 ežeriukai. Nors ir vadinasi ledo/lediniu ežeru, abu ežerai buvo neužšąlę ir gražiai žiūrėjosi kalnų panoramoje. Gerokai pasėdėję ir pasigrožėję, pasileidome žemyn. Žemyn eiti aišku greičiau ir plaučiams lengviau, bet dėl statumo teko gerokai pavargti ir susikaupus eiti, kad grįžtume sveikomis rankomis ir kojomis.
Nusileidę nuo kalno atsisveikinome su slovėnais, kurie nuo ryt eis truputį kitokiu maršrutu ir patraukėme iki Manang miestelio. Manang miestelyje baigiasi kelias automobiliams, taip pat tai yra paskutinis šiek tiek didesnis miestelis net su kavinėmis, kurios duoda tikros kavos ir kepyklėlėmis su šviežiai keptomis prancūziškomis bandelėmis. Šiek tiek pasivaikščiojome po miestuką, nusipirkome užkandžių ateinančioms dienoms, termosą – kad turėtume ne ledinio vandens gerti einant, megztas pirštines, nes supratom kad pasiėmėm per plonas, atsižymėjome maršruto patikrinimo punkte ir dar netgi susiradom pašto atstovą, kuris turėtų išsiųsti mūsų linkėjimus į Lietuvą.
Vakare aš jaučiuosi visai gerai, netgi galvos nebeskauda, Sirvydui vis dar šiek tiek skauda. Bus matyti kaip miegosis, bet panašu, kad aklimatizacijos žygelis buvo į naudą.
Parašykite komentarą