Naktį miegojau neblogai, bet labai dažnai pabusdavau. Galbūt aukštis darė savo. Prabudus šeštą ir pažiūrėjus pro langą buvom maloniai nustebinti Anapurnos masyvo viršukalnių, neužklotų debesų. Viršūnės aukštis beveik 8000 metrų, tad čia didžiausias kalnas, kokį esu matęs. Visgi kol pusryčiavome, debesys pradėjo telktis ir išeinant pro duris 7:15 pradėjo lynoti. Nekokia pradžia. Pažiūrėjom į debesis ir kaip jie juda, ir nusprendėm, kad pabėgsim nuo lietaus 🙂
Panašiai ir buvo, lietus apstojo ir mes pradėjom kilti aukščiau. Po 45 min priėjom Upper Pisang kaimelį, kuriame apsistoja daug žygeivių. Iš ten prasisklaidžius debesims vėl atsivėrė nuostabūs vaizdai į Anapurna masyvą. Nuo čia turėjom pasirinkimą – leistis į kelią ir eiti juo lengvesniu maršrutu arba kilti toliau pėsčiųjų taku, kuris kyla gerokai aukščiau ir yra sudėtingesnis. Kadangi oras taisėsi, pasirinkom aukštuminį takelį. Nustebino tuntai žygeivių, ankstesnes dienas sutikdavom vos vieną kitą, o šiandien sutikom gal 50, is jų keletą didesnių grupių.
Kilom labai stačiai porą valandų, vietomis takas ėjo 45 laipsniais. Džiaugiausi, kad turiu lazdas. Bet užtat kokie vaizdai! Praktiškai pusę dienos praleidom eidami saulėje su puikiais vaizdais į 6000-7000 metrų viršukalnes ir ledynus. Nudegėm skruostus ir pirmą kartą panaudojom akinius nuo saulės 🙂 Apie 11 valandą užkandom kaime prie šventyklos su vaizdu, nusipirkę arbatos, obuolių pyrago, bandelę ir vietinio jakų sūrio. Geras užkandis, tada gal ir nudegėm skruostus.
Šiandien iš esmės buvo tokia diena, dėl ko žmonės iš viso pasaulio eina šį žygį – kvapą gniaužiantys vaizdai aukštų kalnų ir gilių slėnių, kabantys tiltai, šventyklos kalnuose, kaimukai, pasiekiami tik pėsčiomis. Taip pat tai buvo sunkiausia diena iki šiol, nors pirmos dvi irgi nebuvo lengvos. Pakilome iki 3750 metrų ir tada leidomės iki Braka kaimo, esančio 3450 metrų aukštyje. Pagavę ryšį, sužinojome, kad Tadej ir Ana taip pat apsistojo tenai. Jie ėjo apatiniu keliu, tad finišavo gera valanda anksčiau. Atėję iki svečių namų, buvom visiškai nusivarę nuo kojų. Aš džiaugiausi, kad pagaliau atėję ne tik laukėm vakarienės, bet užsisakėm ir suvalgėm rimtus pietus, o po trijų valandų dar ir rimtą vakarienę. Tarp pietų ir vakarienės Toma nusnaudė, o aš su Tadej išėjom mini aklimatizacijai į kelių šimtų metų senumo Bragos vienuolyną.
Ryt laukia dienos žygis į 4600 metrų aukštyje esantį ežerą. Bus matyt, ar jį pasieksim, ar apsisuksim anksčiau. Bet kuriuo atveju tikslas – aklimatizacija.
Daugiau nuotraukų:
Parašykite komentarą