Naktis buvo žymiai šiltesnė nei tikėjomės ir nors prabudau daug kartų, išsimiegojau puikiai. Naktį smarkiai lijo, o rytas buvo debesuotas. Pro langą matėsi pernąkt apsnigti aukščiau esantys kalniukai. Kai vakar kartu buvę slovėnai klausė pro langą matomo kalno aukščio, šeimininkas numojo ranka, kad čia tik kažkokia kalva, suprask, neverta dėmesio. Spėju, kalvos aukštis apie 3500-4000 metrų 🙂
Papusryčiavę kartu su Ana ir Tadej (tie patys slovėnai, kurie keliavo kartu nuo Katmandu autobusu), išėjom iš Danakyu ir netrukus metę džipų kelią dėl takelio, kopėm nesibaigiančias laiptais aukštyn. Labai skirtinga diena nuo pirmos, nes vakar ėjom daugiausiai atviru slėniu, o šiandien takeliais per šlapią mišką. Vietomis atrodė, kad galėtume būti kažkur Europoje. Miške mus pavijo Tadej ir Ana, bet iš esmės ėjome savo tempu ir kartais paeidavome kartu, bet kažkam sustojus nelaukdavome.
Apskritai diena buvo gana įvairi – kažkiek paeidavome keliu, kažkiek takeliais miške. Vienoje vietoje eilinį kartą nusukę takeliu, gavom pasimėgauti dar vienu kabančiu tiltu ir praeiti pro kaimuką, kuris žymiai mažiau lankomas turistų – dauguma trobų nebuvo skirtos žygeiviams nakvoti ar pietauti, o tiesiog gyvenamos vietinių. Pakilę iš kaimo į kelią vėl sutikome Tadej ir Aną, kurie šią atkarpą įveikė keliu. Nuo čia, supratę, kad mūsų tempas labai panašus, likusią dieną ėjome kartu ir lukteldavome vieni kitų, kažkam stabtelėjus.
Šiek tiek nepasisekė su oru, nes šiandien turėjo matytis ledynai ir 7000 metrų viršukalnės, bet debesys kabojo ties 4000 metrų ir užstojo vaizdus. Na, bent jau nelijo iki pietų. Perpiet pradėjo lynoti ir kurį laiką žygiavę lietuje, sustojome pailsėti Bratang obuolių fermoje, kur sukirtome po obuolių pyragą. Ten gamina net ir obuolių sidrą ir vyną, yra svečių namai su sauna! Kad ir kaip tai viliojo, mūsų tikslas šiandien buvo toliau, o kaip tik ir apstojo lietus.
Dar valandėlę pakilę į viršų ir priėjom Dhikur Pokhari kaimuką, kuriame ir apsistojome. Jau antrą dieną iš eilės nakvojame mažesniame kaime, kur dauguma turistų nestoja ir keturiese esame vieninteliai svečiai. Tai turi ir privalumų – visiems ir visų drėgniems rūbams užtenka vietos aplink pečių valgomajame. Kambariai nešildomi ir gana kiauri, tad vakarojimas vyksta aplink pečių, o tada eini miegot į lauko temperatūros kambarį. Šiandien nuo 2200 metrų aukščio pakilome į 3200, tai nuo ryt jau reikia prisižiūrėti, kad per dieną nepakiltume per daug ir nerizikuotume kalnų liga.
Parašykite komentarą