Pirmąją žygio dieną suplanavom pradėti anksti, kad dar būtų geresnis oras ir mažiau debesų. Įtariu, kad taip teks daryti kasdien, nes bent kol kas oro prognozės visai lietingos. Gaidžio giesmių pažadinti dar gerokai prieš žadintuvą, pasivartėm ir kėlėmės ruoštis į kelią.
Šiame žygyje visada nakvosime ‘tea house’ = svečių namuose, kuriuose dažniausiai yra tik patys būtiniausi dalykai: lova, bendra patalpa valgymui, kartais pečiukas pasišildymui, kartais karštas dušas ar wifi. Nuo pirmos dienos jau po truputį mokomės tokių svečių namų taisyklių – pvz. vakarienę galima užsisakyti iš anksto, pasakai, kuriai valandai norėsi ir gali ramiai iki tol krapštytis ar snausti. Pusryčius taip pat įprasta užsisakyti iš vakaro ir tada ryte ateini ir randi garuojančią košę ant stalo. Pirmoji pusryčių košė buvo paprasta, bet ne prasta – į kelią išėjome sotūs.
Kita iš svečių namų ypatybių – dažnai nakvynė juose nieko papildomai nekainuoja, tikimasi tik kad vakarieniausi ir pusryčiausi pas juos. Kainos galbūt kiek aukštesnės dėl to, bet pvz. nakvynė, vakarienė ir pusryčiai Jagat kaimuke tokiu būdu mums abiems kainavo 20 eurų.
Didelė dalis orginalaus Anapurnos maršruto šiuo metu yra patapę džipams pritaikytu keliu, dėl to paskutiniaisiais metais buvo padaryta/sužymėta naujų mažesnių takų, kad būtų galima išvengti to ‘nuobodaus’ ėjimo keliu. Dažnai alternatyvos yra ilgesnės ir su daugiau sukilimo, dėl to pasirenkant reikia įvertinti, ar dar užtėks jėgų ilgesniam maršrutui.
Maršrutas šiandien ėjo (ir turbūt kasdien eis?) palei kalnų upę, tai vienoje, tai kitoje pusėje. Vos pradėję žygį šiandien, pasirinkome išsukti į vieną iš mažesnių takų. Kilome per drėgną žalią augaliją. Po valandėlės priėjome pirmąjį kaimuką, kuris dabar mažai beaplankomas. Visai norėjosi sustoti pas kuriuos nors iš kviečiančių šeimininkų bent arbatėlei, bet dar buvome sotūs, tai tiesiog tęsėme toliau.
Kol dar esame pakankamai žemai praktiškai kas valandą ar dvi prieiname po kaimuką. Kai kur tai 3-jų trobų kaimukas, kitur labiau gal kokių 100. Po poros valandų ėjimo priėjome Tal miestuką. Jis įdomesnis tuo, kad jis nėra ant pagrindinio džipų kelio, bet daug žygeivių pro jį praeidavo, nes už jo būdavo alternatyvus kelias. Tačiau, šiuo metu nors jau lietingasis sezonas kaip ir į pabaigą, maršrute dar daug lietaus nuošliaužų sugadintų kelių ar tiltų. Taip ir maršrute už Tal miestuko – dėl nuošliaušios neįmanoma praeiti ir reikia eiti džipų keliu ir dėl. Tal gyventojai buvo labai suinteresuoti kuo greičiau visas kliūtis pašalinti, nes žygeiviai labai greitai pradeda vengti akligatviuose atsidūrusių kaimukų. Tai kaip tik vakar sužinojome, kad prie Tal atsirado laikinas tiltukas, kad tik žmonės ir toliau prasuktų pro kaimuką ir išleistų ten bent vieną kitą rupiją. Tai ir mes jame atsigėrėm arbatėlės prieš pereidami laikiną tiltą ir toliau tęsdami keliu.
Šiandien priėjome ir pirmąjį parko patikros punktą – gyvai įsitikinome, kad tikrai niekas neverčia turėti gido ar nešiko, kaip kad nuo balandžio skelbiama oficialiai įstatyme. Uždėjo reikiamus antspaudus ir oficialiai užregistravo mūsų įžengimą į Anapurnos parką.
Kaip pirmai dienai, išėjo visai ilgas ir nelengvas maršrutukas. Nusprendus eiti iki dar sekančio kaimuko Sirvydas dar bandė siūlyti rinktis alternatyvų maršrutą, bet man jau buvo ne iki papildomų sukilimų ir atradimų, tai tiesiog tęsėme keliu. Bet tiesą sakant, tas džipų kelias keliautojų atsiliepimuose gauna per daug blogų atsiliepimų. Dažnai tas keliukas yra vos vieno džipo pločio, vingiuoja po uoluomis, per akmenis, per upes, per tiltukus. Tai bent jau po pirmos dienos tikrai nesakyčiau, kad tas kelias sugadino Anapurnos rato maršrutą.
Nors ir turėjome pasiruošę žygio planą, jau vakar šiek tiek jį pakeitėme, dėl to išėjo, kad lyg ir galėtume sutaupyti vieną dieną ir pasilikti ją atsargai ar poilsiui, jei prireiktų. Tačiau kad tai pavyktų, šiandien ir ryt reikia visai nemažai nueiti (pridėti po porą valandų ėjimo prie ir taip planuotų netrumpų dienų). Tai kuomet dar visai anksti, apie 14.30 pasiekėme Danakyu kaimą, pradėjome svarstyti, ar žygiuoti dar 1-1.5val iki kito kaimo. Aš jau buvau gerokai nuvargusi, bet dar būčiau sukrapščiusi energijos tiems likusiems kilometrams. Bet lyg tyčia, sustojome pasitarti prie svečių namų, kur jau buvo apsistoję vakar sutikti žygeiviai ir svečių namų šeimininkas labai kalbino pasilikti. Galiausiai sprendimą nulėmė baisūs debesys kalne priekyje. Nusprendėme likti vienu kaimu anksčiau, nors tai ir reiškia, kad ta laisva diena jau turbūt nuplaukė ir reikia ir vėl perplanuoti dienas, bet anksti sustojus daugiau ką veikti taip ar taip nedaug yra.
Viso pirmąją dieną nuėjome kažkur tarp 23 ir 30 kilometrų, priklausomai į kurį laikrodį pažiūrėsi. Kai įkalnės ir šlaitai statūs, GPS’ui darosi sunku tiksliai suskaičiuoti atstumus ir sukilimus. Mano laikrodis rodė, kad sukilome apie 6000 m, nors realiai tai turbūt apie 1200 m.
Šiandien nakvojame jau 2300m aukštyje, dar visai šilta, apie 10 laipsnių šilumos vakarop. Bet šeimininkas vis tiek užkūrė pečiuką valgymo erdvėje, tai mes ten ir sėdėjome visą popietę ir vakarą. Vakarienei valgėmė dahl baht rinkinuką, turbūt populiariausią patiekalą šitame maršrute kurį valgysim dar ne kartą, jei ne kiekvieną dieną. Maistas nors ir paruoštas paprastoje vos ne lauko virtuvėje, tačiau tikrai skanus. Ir šį kartą jau išnaudojome visas ryžių, lęšių ir daržovių papildymo galimybes. Tikras rojus išalkusiems žygeiviams. Paprastai dal bhat lėkštė atrodo kažkaip taip (šita konkreti nuotrauka iš ateities valgymų, nes žygio metu išalkę dažniausiai nespėdavom nufotografuoti, bet puikiai atspindi, kas čia per daiktas).
Ai, ir šiandien ėjome per pirmą kabantį tiltą! Man tai aišku, kad buvo baisoka, turėklai atrodė žemoki, upė po apačia šniokštė kaip pasiutusi, kojos pačios rodos stoja ir nenori eiti. Bet palyginus su lietuviškais beždžionių tiltukais, tai nepalietiški kabantys tiltais atrodo tikrai rimčiau sukonstruoti, tai dar keli tiltukai ir dings visos baimės. Tikėkimės!
Parašykite komentarą