Susipažįstam su nematytais gyvūnais ir čiabuviais. San Cristóbal de las Casas.

120-124 dienos

San Cristóbal de las Casas – labai populiarus tarp turistų miestelis. Visi čia gali rasti, ką veikti. Miestelis įsitaisęs kalnuose, dėl to čia yra ką veikti žygeiviais. Kalnuose be gražių vaizdų taip pat galima aptikti daug čiabuvių genčių. Taip pat miestelis yra netoli labai gražaus kanjono bei ne per toliausiai nuo žymių griuvėsių. Kai aplink visko tiek daug, tai ir turistų susirenka nemažai.

Mes irgi kaip turistai nusprendėme įsikurti hostelyje keletui dienų ir aplankyti keletą vietų, kur su dviračiu ne taip paprasta prilėkti. Bet be įdomybių lankymo taip pat norim ir pailsėti nuo dviračių. Po keturių mėnesių važiavimo atėjo tas laikas, kai norisi padėti dviratį pailsėti. Nors dar liko porą mėnesių keliavimo, jau karts nuo karto pagalvojame apie grįžimą namo. Man tas nepatinka, nes nors dar daug laiko, bet jau pradeda jaustis pabaiga ir vos ne kasdien pagalvojam kaip bus, kai grįšim. Tas šiek tiek trukdo džiaugtis šia diena ir likusia kelionės dalimi. Tikėkimės tuoj pasipilsiančios naujos šalys išbrauks tas mintis apie namus iš galvos.

San Cristobalio gatvelė

San Cristóbal de las Casas miestelis mums pasirodė labai gražus. Turi porą labai dailiai sutvarkytų pėsčiųjų gatvių. Jose vakare būna labai daug žmonių – turistų ir vietinių, pardavinėjančių visokius rankų darbo gaminius ar ką tik išmano. Pirmą vakarą tos minios net šiek tiek erzino, bet kai išėjome pasivaikščioti kitą dieną, žmonių buvo mažiau, dėl to galėjom labiau pasidžiaugti smagia miestelio atmosfera. Užsilipom į bažnyčios kalniuką, apžiūrėjom miestą iš viršaus. Ant kalno buvo taip ramu ir tyku, kad prisėdom paskaityti knygų. Smagu poilsiauti. Kitas dienas, kai niekur nevažiuojam, leidžiam hamake skaitydami knygas ir kurdami planus Centrinei Amerikai.

Turguje ieškojau vištienos filė. Čia artimiausia, ką radau

Viena iš vietų, kurią norėjom aplankyti čia apsistoję – Sumidero kanjonas. Nežinau, ar jis aukščiausias kur nors, ar ilgiausias, bet tikrai labai įspūdingas. Jį apžiūrėti galima iš valčių, kurios kursuoja ir kursuoja iš kelių prieplaukų. Geras porą valandų praleidome plaukdami pirmyn ir atgal, pakeliui sustodami prie krokodilų, beždžionių, įdomesnių uolų ir paukščių. Per porą valandų kaklai gerokai paskaudo žiūrint į aukštas aukštas uolas. Sako, kai kur jos siekia net 1000 m. Ir vėl pasidžiaugėm, kad dabar lietingas sezonas ir uolos buvo žalios. Žalios ir minkštos uolos man patinka labiau už išdžiūvusias ir rudas.

Įspūdingo dydžio uolos kur pažvelgsi

Prieš plaukdami tikėjomės, kad jei pasiseks, pamatysime kokį vieną krokodilą. Bet pamatėm gal 15 ar daugiau! Kartais priplaukdavom visai porą metrų iki jų, net nejauku pasidarydavo. Jie guli tokie ramūs ramūs, kaip negyvi, bet supranti, kad tyli kiaulė gilią šaknį knisa =) Žodžiu, krokodilai visiškai viršijo mūsų lūkesčius ir padarė didelį įspūdį, o beždžionės ir paukščiai – ai, jau matėm jų anksčiau.

Gražuolis šildosi saulutėje

Vienintelis dalykas, kuris labai liūdino plaukiant kanjonu, tai šiukšlės. Vietomis jų tiek daug, kad plauki jau ne per vandenį, o per plastiko upę. Sako, kad čia suplaukia miestų šiukšlės, nes valymo sistemų čia nelabai yra. Ir nors šiukšlės pakelėse ir miestuose jau nebe taip labai nervina, tačiau šitame kanjone, kuris yra nacionaliniame parke, norėtųsi daugiau pastangų išlaikyti tvarką.

Gražuolė sėdi ant šakos

Kitą dieną išsiruošėme aplankyti poros čiabuvių kaimelių. Kadangi patys kaimeliai iš išvaizdos nėra kažkuom įpatingi, o visas įdomumas yra sužinoti jų kultūrų skirtumus ir įdomybes, susiradom gidą, kad papasakotų mums ką žino. Ir tikrai nenusivylėme. Pasirodo Meksikoje gyvena apie 15 mln. čiabuvių, keliasdešimt skirtingų genčių, kalbančių keliasdešimt skirtingų kalbų. Daug jų gyvena sunkiai pasiekiamose vietose kalnuose, bet tos, kurias lankome – gyvena vos 10-15 kilometrų nuo miesto. Nuostabu, kaip jie sugebėjo išlaikyti savo papročius ir tradicijas.

Čiabuvės moterėlis pardavinėja ką tik išmano

Pirmajame miestelyje sužinome, kad kiekviena gentis yra autonomiška – turi savo policiją ir šiokį tokį nepriklausomumą nuo Meksikos įstatymų. Dėl to čia kartais įvyksta mums sunkiai suvokiami dalykai – pvz., prieš gerus metus vietiniai nušovė miestelio merą, nes jis vogė viešuosius pinigus, skirtus miesteliui. Susirinko keli tūkstančiai žmonių į protestą, merą užkniso, tai jis paprašė asistento su šautuvu išvaikyti minią. Tai buvo klaida. Minia grįžo su ginklais ir padarė tvarką. Dar prieš tai vietiniai susibūrė ir pririšę prie medžio padegė kelis vyrus, išprievartavusius vietinę moterį. Taip jie patys vykdo teisingumą. Ir Meksikos valdžia yra bejėgė kažką padaryti. Bendruomenė čia yra svarbiausia ir jei federalinė policija pradeda tyrimą, niekas nieko nežino. Negi suimsi visą miestą? Buvo akivaizdu, kad visiems kartu su mumis buvusiems turistams, plaukai pasišiaušė girdint tokias istorijas.

Kita įdomi pusė yra religinė santvarka. Ispanai stengėsi atversti čiabuvius į krikščionybę, pristatė bažnyčių, tačiau tai nepadėjo. Chamula miestelyje, kurį lankome, yra likusi daili bažnyčia, bet ji tik iš išorės primena katalikų bažnyčią. Mes jau buvom girdėję, kad bažnyčios viduje išvysim įdomių dalykų, bet tai, ką pamatėm, visiškai nurovė stogą.

Visiškai nekeista bažnyčia iš išorės

Pirmiausia, ką pajunti įėjęs į bažnyčią – pušų kvapas. Jis čia iš pušų spyglių, kuriais padengtos visos bažnyčios grindys. Čia nėra suolų, taigi, meldžiamasi sėdint ar klūpint ant žemės. Tai tie pušų spygliai kartu ir paminkštinimas, ir kvapų sugerėjas. Kai nosis apsipranta su kvapu, tada nustemba akys. Pamatai daugybę žmonių, klūpinčių ant žemės ir deginančių žvakes. Kiekvienas degina ne po vieną ar dvi, bet po dvidešimt – trisdešimt. Tiesiog su vašku prilipina ant žemės. Vėliau sužinome, kad žvakių skaičius ir spalvos priklauso nuo meldimosi tikslo. Pavyzdžiui, baltos žvakės yra maistas – tortilijos – dievams. Kadangi lankomės šeštadienį, tai gidas sako, kad labai nemaža tikimybė pamatyti šamaną. Deja, mes jo, atliekančio apeigas, nepamatom, tačiau gidas parodo porą vyrų-šamanų. Bet ir be šamanų apeigų bažnyčioje įdomybių netrūksta. Žmonės kartu su žvakėmis čia atsineša ir daug kitokių simbolių – dovanų dievams. Alkoholio, kiaušinių, coca-colos, fantos ir kito maisto. Pasirodo coca-cola ar fanta vėlgi yra pasirenkama pagal spavą ir su ja susijusią tikslo reikšmę. Labiausiai nustebina bažnyčioje ant grindų šalia vienos besimeldžiančios moters gulinti negyva višta. Štai čia ir sužinom šamanų apeigų subtilybes. Pasirodo šita gentis tiki, kad po sunkiu psichologinių traumų, siela palieka kūna ir norint ją susigrąžinti, reikia šamano pagalbos. Jis pagal tavo pulsą nustato, kaip labai ta siela pabėgusi ir pasako, kiek ir kokių žvakių reikia atsinešti, kokio ir kiek alkoholio ar dar ko. Ir svarbiausia, atsinešti vištą (moterims) ar gaidį (vyrams). Tuomet ta višta yra visaip kaip sukama virš žvakių ir ligonio kalbant įvairiausius užkalbėjimus, o galiausiai, jai yra nusukamas sprandas (tiesiog bažnyčioje). Vėliau tą vištą ligonis turi išsivirti ir suvalgyti. Valgyti reikia tik galvą, o kauliukus nunešti ir paaukoti dievams toje vietoje, kur tikėtina atsitiko ligonio trauma. Gidas bandė sakyti, kad gal mums ir atrodo keisti tokie ritualai, bet jei jie neveiktų, tai niekas jų nedarytų tiek šimtų metų. Dar jis bandė sakyti, kad mes gi irgi gydomės žolėmis ar delfinų terapijomis, tai čia tas pats. Bet ne, mūsų su Sirvydu neįtikino. Šitos genties ritualai yra tikrai keisčiausi, kokius mes esame matę.

Turistams yra leidžiama užeiti į bažnyčios vidų, bet neleidžiama fotografuoti, dėl to pasiskolinau nuotrauką iš interneto (kam įdomu daugiau, pagooglinkit Chamula Iglesia).

Vat maždaug taip atrodo meldimasis bažnyčios viduje

Po šito bažnyčios įspūdžio kita aplankyta gentis jau taip labai nebenustebino. Antrasis kaimelis buvo labai ramus ir tvarkingas. Bažnyčio irgi labai panašios į katalikų su tam tikrais skirtumais. Bet jokių vištų ir pušų spyglių. Šiame kaimelyje aplankėme vieną vietinę šeimą, kuri užsiima staltiesių, šalikų ir visokių kitokių tekstilių audimu. Dar prie to pačio gaunam paskanauti ir ką tik prieš mūsų akis iškeptų tortilijų su maltomis moliūgų sėklomis. Labai skanu. Apskritai, tos šviežiai keptos tortilijos yra begalę kartų skanesnės už bet kokias, kurias parduoda mūsų prekybos centruose. Gal dėl to, kad kepamos su meile ant tikro laužiuko 🙂

Močiutė su anūke kepa tortilijas alkaniems turistams (mums)

Nors šitų genčių miesteliai ir nedaug skiriasi nuo įprastų Meksikos kaimelių, tačiau žmonės visada išsiskiria dėvėdami savo tradicinius rūbus. Vienur tai juodi vilnoniai sijonai, kitur gelėtos palaidinės ar liemenės. Pagal kostiumą visad gali atskirti, ar žmonės iš tos pačios genties, ar ne. Kartais net juokinga, kai matai, kad namie betriūsiančios moterys, nuo mažų mergaičių iki senolių, dėvi tuos kostiumus. Kažkas čia ryškiai prastūmė tautinį kostiumą vaikams. Džiaugtųsi Ramūno širdis žiūrint į visur ir visada taip gražiai apsirėdžiusius čiabuvius.

Trys kartos su tautiniu kostiumu

Komentuoti