Sekvojos – wow. Harris Beach State Park – Prairie Creek Redwoods

44-46 dienos

Nakvojome bažnyčioje, jėga! Apie šią vietą girdėjome jau iš trijų skirtingų sutiktų dviratininkų. Vienas turistas prieš keletą metų susisiekė su visomis bažnyčiomis palei pakrantę ir paklausė, ar galėtų apsistoti pakeliui. Viena jam pasirodė itin tinkama priimti dviratininkus, tai jis prikalbino prižiūrinčią moterį (Katie) užsiregistruoti warmshowers. The rest is history, kaip sako anglakalbiai. Kasmet ji bažnyčios bendruomenės centro patalpose priima per 300 keliautojų.

Mes pasiskambinome Katie iš ryto, ir jau popiet buvome prie bažnyčios durų. Kol ji grįžo iš susitikimo, susiradome kirpyklą miestelyje ir aš pirmą kartą per kone 50 dienų apsikirpau, jė! Bendruomenės centro patalpos – didelė salė su keliais stalais, pora sofų ir daug grindų ploto miegmaišiams pasitiesti. Yra dušas ir komercinė virtuvė, nes bažnyčia organizuodavo pietus vargšams. Puiku!

Be mūsų su Toma, tą naktį buvo apsistoję dar rusė iš Kanados Paulina, lenkė iš Prancūzijos Karolina ir amerikietis Tyler, kurį buvome sutikę kelyje prieš kokias penkias dienas, o dabar pavijome. Paulinai tai pirma turistinė dviračių kelionė ir ji tik šiandien, po gal 20 dienų kelionės, nusipirko palapinę ir kilimėlį. Iki šiol nakvodavo pas žmones arba moteliuose. Karolina atsigavo po sunkios ligos ir dabar nori pervažiuoti per JAV be pinigų (tik išlaidos telefonui). Valgo, ką išmeta ar atiduoda parduotuvės ir restoranai bei pasikliauja žmonių gerumu. Tyler dirba fotožurnalistu dviračių kelionių portale, anksčiau dirbo National Geographic (pažiūrėkit jo nuotraukas instagram!). Smagu pabendrauti ir kitą rytą startavome ne dviese, kaip visada, o trise su Paulina. Tyler žadėjo pabaigti straipsnį ir mus pasivyti vakarop.

Karolina, Paulina ir Tyler prie bažnyčios garažo

Diena buvo puiki – saulėta, bet ne karšta, rytas maloniai gaivus. Katie patarimu išsukame iš kelio apie 10 kilometrų pažiūrėti artimiausios sekvojų giraitės, tuo tarpu Paulina verčiau nuvažiuoja pažiūrėti švyturio. Kelias buvo į vieną stačiausių įkalnių mūsų kelionėje, kažkaip šitai Katie pamiršo paminėti. Kelis kartus galvojome spjauti į viską ir apsisukti, nes sekvojų artimiausias dienas matysime daug. Nutariame pasikamuoti dar daugiausiai vieną kilometrą iki artimiausios mažos giraitės ir tada suktis. Už pirmo posūkio nuo šito nutarimo, man atvimpa žandikaulis. Tai jie. Iš abiejų siauro keliuko pusių stūkso milžiniški medžiai, atrodo lyg kažkas iš kito pasaulio. Gal čia kokios Žiedų Valdovo dekoracijos? Jausmas sunkiai apsakomas – žmonių nėra, saulė vos vos prasiskverbia pro mišką, oras drėgnas ir paslaptingas ir atsiranda tyli pagarba gamtai. Panašus jausmas buvo prieš porą metų ankstų rytą lankant Angkor Wat šventyklas Kambodžoje, tik ten jų didybę iš anksto aiškiai matai nuotraukose, o sekvojoms daug prideda ta miško drėgmė drėgmė ir kvapas, tad pagal nuotraukas tikiesi žymiai mažiau. Panašumo su senomis šventyklomis yra – seniausiems medžiams pora tūkstančių metų.

Tarp gigantų

Prie posūkio į greitkelį, žiūrim, Paulina atmina nuo švyturio. Geriau nė nesuplanuosi. Už geros valandos, mums pavalgius antrus pusryčius, pasiveja ir Tyler. Likusią dienos dalį miname keturiese – tikra gauja. Įveikę porą neblogų įkalnių atvažiuojame į Redwoods nacionalinį parką. Miname nedideliu keliu per sekvojų mišką, mašinų praktiškai nėra. Ši kelio atkarpa yra tiesiog wow. Filmuojam telefonais, Tyler važiuodamas dviračiu viena ranka pyškina mus su savo didžiuliu veidrodiniu fotoaparatu. Tikiuosi, atsiųs nuotraukų, pažadėjo. O gal pamatysime straipsnyje, haha. Su Tyler trise stojame kempinge gana anksti, nes norime pabūti čia ilgiau ir pasivaikščioti tarp sekvojų, o Paulina mina toliau, ji turi spėti į San Franciską už savaitės.

Kitą rytą su Toma išsiruošiame apsukti ratuką dviračiais parke ir už kelių šimtų metrų nuo palapinės sutinkame elnių bandą. Parko darbuotojai sakė būti atsargiems, nes šiuo metu elniai susilaukia jauniklių ir patelės ypač gina savo mažuosius. Viena elnė reindžerį prieš porą dienų įvijo į medį, o kita turistui įspyrė į krūtinę. Tyliai prasmunkame pro elnių bandą, jie tik į mus tingiai pasižiūri ir toliau ėda žolę.

Elnių banda ūkanotą rytą

Įsivaizdavome, kad lengvai pasivažinėsim dviračių taku per mišką, o vietoj to gaunam kelis kilometrus vienos vėžės takelio su spygliuotais krūmais iš abiejų pusių ir virtine užvirtusių medžių, kur kaskart reikia persikelti dviračius. Gerai, kad mes be tašių.

Puikus kelias, Toma mėgaujasi

Išvažiavę į platesnį kelią, prie vieno posūkio, pamatome stirną  su mažu stirniuku, tokio mažo dar nesu matęs. Tikras bembis. Iš kitos pusės kaip tik atvažiuoja automobilis ir irgi sustoja. Stirna mikliai įšoka į krūmus, o jauniklis taip ir lieka muistytis ant kelio. Gal jam per status šlaitas šuoliui, o gal išsigando mūsų ir mašinos. Laksto pirmyn atgal nuo mašinos iki mūsų ir ieško mažiau stataus šlaito. Galvojom tuoj išlįs mama ir iškarš mums kailius, bet ji taip ir nebepasirodė. Galų gale stirniukas įsidrąsino ir prasmuko palei mašinos šoną keliu toliau, kol rado gerą vietą liuoktelti į krūmus.

Grižę prie savo palapinės sukirtom antrus pusryčius ir nusprendėm susipakuoti ir dar šiandien nuvažiuoti kokį 30 km iki kitos stovyklavietės, kad kitą dieną vienu ypu galėtume pralėkti per keletą didesnių miestų. Taigi paliekame Redwood nacionalinį parką, nors sekvojų dar turėtume pamatyti ir kitur.

Komentuoti