Kalifornija. Prairie Creek Redwoods – Manchester Beach

47-50 dienos

Po pasivažinėjimo sekvojų giraitėje išvažiuojame iš stovyklavietės. Sutinkam 2 japonus, keliaujančius į Aliaską o po to nuo Los Andželo iki Patagonijos. Sunkiai šneka angliškai, bet puikiai pasiruošę kelionei. Nusifotografuojame ir judame toliau. Sekvojų mažiau, bet miškai vis tiek gražūs. Pietums sustojame vienoje stovyklavietėje, kurioje palapinę jau statosi olandų pora, taip pat keliaujanti į Aliaską! Saulė maloniai šildo, galvojame gal ir mums jau įsikurti. Bet nusprendžiame, kad kitą dieną bus lengviau jei šiandien dar paminsime. Iki kito kempingo vos 18 km, juos važiuojame lydimi nuostabių vandenyno vaizdų. Trinidado miestelio vaizdingas maršrutas tikrai taip vadinamas ne veltui. Tik kelias labai duobėtas ir su žvyro atkarpomis.

Grožiai

Pasiekus kempingą tenka labai nusivilti – tai tik stovėjimo aikštelė su keletu staliukų. Nors ir prie kopų, bet kitoje pusėje greitkelis – nelabai maloni vieta. Nėra nei dušų, nei normalaus tualeto. O kaina jau Kalifornijos – po 10 dolerių už žmogų. Nusprendžiame, kad dar turime jėgų važiuoti 20 km iki dar kito kempingo. Užkremtame riešutų ir lekiame. Važiuojame pakrante, dviračių taku, vėliau fermų keliukais – kalvų visai nėra, todėl minasi smagiai. Bevažiuojant Sirvydas įsistebeilija į krūvą vienodų didelių nugludintu akmenų, vandenyno tolumoje. Pasirodo, kad tai ruoniai! Dūksta vandenyje ir šildosi vakaro saulutėje. Atvažiuojame į kempingą kaip niekad vėlai – po 7 vakaro. Tai jau ne valstijos parkas, tenka mokėti nemažai. Bet gauname internetą, baseiną ir jacuzzi. Internetu, žinoma, skubame naudotis, o baseinas turbūt ir liks nepanaudotas.

Akmenimis apsimetantys ruoniai

Kitą rytą civilizuotame kempinge tvarkome reikalus – skalbiamės, skype’inam šeimynoms ir į kelią išriedam gan vėlai. Pakeliui Eureka miestelyje dar ieškome man kilimėlio. Po ilgų svarstymų nusprendžiau, kad vis tik maniškis per kietas ir jei per porą mėnesių neapsipratau, tai trečias nepadės. Deja, miestelis mažas, dėl to arba kainos labai didelės, arba norimo modelio visai nėra. Nieko nepešę judame toliau. Mūsų turimi žemėlapiai siūlo daryti gana keistą nusukimą iš kelio. Kol sankryžoje svarstome, kaip čia ką čia sutrumpinti, prie mūsų sustoja vietinis amerikietis ir pradeda klausinėti jau mums įprastų klausimų: iš kur, į kur, per kiek (šiomis dienomis dar papildomai: ar nuo dviračio nukritau)? Mes savo ruožtu pasiklausinėjame apie mus dominantį kelią. Pataria važiuoti, kaip žemėlapis rodo, sako, taip aplankysite gražų miestelį. Ką gi – važiuojam. Iki miestelio tenka atlaikyti labai stiprų šoninį vėją, bet įvažiavus į Ferndale’ą jį visai pamirštame. Pasijaučiame kaip muziejuje. Pasirodo šitas anglų – portugalų – danų miestelis labai sėkmingai išlaikė Viktorijos laikų stilistiką. Vietinis pensininkas papasakoja, kad atsikraustė čia prieš 15 metų, nusipirko seną namą ir atrestauravo jo išorę ir vidų išlaikydamas čia vyraujantį stilių. Palyginimui, kai kažkada lankėmės Fort Steele miestelyje – muziejuje, tai čia daug daugiau įspūdžio – tai dar tikrai egzistuojantis ir gyvuojantis miestas.

Vienas iš daugelio gražiųjų Ferndale pastatų

Po tokio netikėto miestelio atradimo toliau miname iki Milžinų alėjos – 32 mylios vaizdingo kelio per sekvojų giraites. Jau vakarėja, dėl to jausmas gana mistiškas – saulė vos prasišviečia pro didžiulius tankiai augančius medžius. Jų pašonėje ir nakvojame. Deja, ir vėl brangiame kempinge. Prie jo sutinkame anglą vyruką keliaujantį nuo Aliaskos iki Patagonijos. Jei paprastai tokia kelionė užtrunka iki poros metų, tai jis per dieną nuvažiuoja po 100 mylių ir planuoja tą atstumą įveikti per 9 mėnesius. Sėkmės jam!

Kita diena prabėga toliau minant tarp milžinų. Važiuojame lėtai, mėgaudamiesi vaizdu ir jausmu. Po truputį kylame į kalną (kalvą), į kurią minsim dar porą dienų. Taip pat tai turbūt karščiausia kol kas buvusi diena – jau pradedame skaičiuoti kiek vandens turėsime vežtis Meksikoje, nes saulutei kepinant jo išsigeria nemažai.

Pietums sustojame mažo miestelio parkelyje. Valgome makaronus iš savo pietų dėžutės. Parkelyje be mūsų dar kokie 10 benamių. Su Sirvydu eilinį kartą pašnekame, kuom mes dabar skiriamės nuo jų. Mes jau kuris laikas žaidžiam žaidimą – pamatytus kelyje einančius su kuprine žmones skirstome į benamius ir žygeivius. Kartais tikrai sunku atskirti.

Nakvynės vietoje sutinkame prieš savaitę matytą porą iš Ilinojaus. Tą kartą aš buvau ką tik po griūties, dėl to dabar labai smagu susitikti dar kartą ir parodyti savo tikrąjį veidą. Jų kelionė jau į pabaigą – keliauja nuo namų iki San Francisco. Panašu, kad keliausime panašiu tempu.

Po poros dienų pertraukos – ir vėl prie vandenyno

Nuo pat kito ryto miname į kalną. Rytinis oras – tobulas mynimui. 10 km į kalną, 20 km – žemyn – puikus santykis. Miname tai dviese, tai keturiese. Neilgai trukus, iškart po antrų pusryčių, po dviejų dienų pertraukos išlendame prie vandenyno. Vis dar toks pats kerintis vaizdas. Šiandien planuojame trumpą dieną dėl to prisėdame kaimo kavinukėje suvalgyti sumuštinį. Sirvydas ta proga, kad yra internetas, susuka dar ir report’ą darbui. Sutinkame porelę, kuri lyg ir panaši į dviratininkus (turi dviračius, su dviratininkų šortais), bet lyg ir į žygeivius (turi dideles kuprines), klausiame, kaip čia yra – pasirodo jie tikrai dviratininkai. Nusprendė važiuoti po to, kai draugas atšaukė planus viešėti San Franciske. Išvažiavo praktiškai nepasiruošę – pirmą naktį palapinėje miegojo be miegmaišių ir kilimėlių. Sako, kai pamatom, kad ko nors labai trūksta – nusiperkam. Smagu matyti tokius žmones. Tik dar kartą įsitikiname, kad svajonių įgyvendinimui svarbiausia atsistoti nuo sofos, visa kita išsispręs savaime.

Atsisveikinu su 101-uoju, sveikinuosi su 1-uoju

Prieš porą dienų iš savo mėgstamiausio 101-ojo kelio išsukome į 1-ąjį kelią. Tai senasis greitkelis, kuriuo dabar daugiausiai naudojasi tik turistai. Didelė jo dalis eina palei pat vandenyną, ant aukštų uolų. Kelias labai vingiuotas ir kalvotas. Tik pakylam ir vėl leidžiamės, ir vėl kylam, ir vėl leidžiamės. Nors didelių kalnų ir nekertame, tačiau bendras sukilimas per visą dieną vis tiek rekordinis. Sirvydas visai smaginasi, stengiasi kuo labiau įsibėgėti leidžiantis, kad nereiktų daug sunkiai dirbti kylant. Man, po savo išsitėškimo, vis dar baisu leistis nuo kalno, dėl to tenka daugiau minti. Bet vakare abu vienodai džiaugiamės smagiu keliu ir vis dar nepabodusiais vandenyno vaizdais. Vesdami statiskiką pastebime, kad mes kelyje jau 50 dienų ir nuvažiavome virš 3300 km!

Kalvos mums patinka

 

Komentuoti