Pažintis su dykuma ir lietuviais. Valle de Trinidad – San Felipe

80-82 dienos

Per paskutines tris dienas buvo tiek daug emocijų, vaizdų ir nuotykių, kad turbūt užtektų trims mėnesiams gyvenant ramiai namie. Gaila, bet buvom arba per daug pavargę, arba per daug sukaitę, arba turėjom kitų reikalų, kad kas vakarą šviežiai dienoraštyje užsirašytume įspūdžius. Tad rašau apie juos dabar, praėjus jau kuriam laikui. Tikiuosi, įspūdžiai bus pakankamai šviežūs ir laiko nenubukinti. Tai turbūt ilgiausias mūsų įrašas, bet įspūdžių tikrai buvo daug.

Saulėtekis kalnuose

Jau tradiciškai keliamės pusę penkių ir švintant paliekame motelį Valle de Trinidad miestelyje. Pasitinkame saulę išlendančią iš už kalno jau kelyje. Šiandien didžioji dalis kelio yra žemyn, leidžiamės iš perkoptų kalnų viduryje Bajos. Puikus, ilgas ir ne per status nusileidimas į dykumą. Dykumą! Pirmą kartą gyvenime esu su dviračiu dykumoje, jausmas nerealus. Aplink visur kaktusai – daug didelių kaktusų. Pastebimai pakyla ir oro temperatūra. Kalnuose buvo karšta, čia yra nežmoniškai karšta. Jau aštuntą ryto yra nebekomfortiška, o šešėlio beveik nėra, tad mūsų sustojimai nuotraukoms labai trumpi. Nenorim būti vidury dykumos vidurdienį, neprivažiavę normalaus šešėlio siestai ar nakvynei. Atitinkamai keičiasi ir mūsų pietūs (pietūs devintą ryto, bet juk kėlėmės pusę penkių!). JAV buvome įpratę vežtis vakarienės likučius dėžutėje, čia – baisu, kad vakarykštis maistas suges. Virtis pietus neturim laiko, saulė nesnaudžia. Šį kartą bandom valgyti nusipirktą granolą. Pienas surūgtų tokiam karštyje per porą valandų, tai tiesiog įsipilam vandens į granolos pakelį, pamakaluojam šaukštu ir valgom. Mano nuotaika prieš pietus buvo gana subjurusi, nes maniau, kad šešėlio nerasim, o valgyti granolą su vandeniu bus menkas malonumas. Pavalgius nuotaika pasitaisė, nes valgėm po pusėtinu krūmu, kur buvo galima atvėsti, o granola buvo stebėtinai skani! Gertuvės vanduo prišildytas saulės, turbūt daugiau nei 40 laipsnių, tai galim laikyti, kad valgom karštą patiekalą.

Kalnai ryte

Visgi išlindus iš po krūmo yra žiauriai karšta. Įsivaizduokit dviračio mynimą šiltnamy vidudienį spiginant saulei. Toma, atrodo, karštį pakelia sunkiau nei aš, bet nėra, kaip padėti, tai minam ir kenčiam. Netrukus po pietų tolumoje pasimato jūra, bet privažiavę sankryžą su greitkeliu palei Kortezo jūrą, suprantame, kad matėme druskos lygumas tarp greitkelio ir jūros. Pačios jūros dar nesimato. Sankryžoje yra kariuomenės postas, jų Meksikoje pasitaiko kas kelis šimtus kilometrų. Ieško ginklų ir narkotikų ir paprastai į mus nelabai kreipia dėmesio. Paspaudo tašes rankomis ir praleidžia. Šį kartą kariškis pasiūlo vandens. Atsakom, kad turim, bet jis rodo, kad jų vanduo šaltas. Gaunam po butelį šalto vandens – labai labai skanu. Geriam kaip arkliai, nors ir žinom, kad dienos tikslas jau čia pat.

Nesibaigiantis kelias per dykumą

Ir išties gal už 500 metrų privažiuojame automobilių mechaniką Jesus (tariasi Chesus, bet, greičiausia, čia tas pats Jėzus) su maža maisto parduotuvėle – turi kelis pakelius čipsų ir sausainių. Iš kitų dviratininkų dienoraščio žinojom, kad jis leidžia apsistoti nakčiai savo valdose. Jie net padarė pakelės plakatą anglų, vokiečių ir ispanų kalbomis, kur parašyta, kad čia galima nakvoti, prisipūsti oro į padangas ar pasipildyti vandens. Savininkas-mechanikas iškart siūlo atsipūsti ir bėga atgal taisyti kažkokio sustojusio vilkiko. Po kokių 10 minučių parbėga, pasiūlo nusipirkti šaltos kolos ar vandens ir pakabina hamakus terasoje. Nuo karščio esame gerokai išsekę, tad nusiperkame kolos ir drimbame į hamakus. Po kurio laiko, savininkas nemokamai pripila asotį vandens su ledu, atneša puodelius. Paklausiame, ar galime čia ir nakvoti, nes dieną per karštą važiuoti dviračiais. Apskritai keista klausti dėl nakvynės, kai atvažiuoji 11 valandą ryto. Bet jis, kaip ir visi iki šiol, supranta karščio diktuojamą tvarkaraštį – jokių problemų. Jesus šneka tik ispaniškai, bet pagrindinius dalykus jau gebame išsiaiškinti. Šiandien penktadienis, tai jis turi daug klientų – meksikiečiai važiuoja savaitgaliui į paplūdimius ir sustoja taisyti sugedusių kondicionierų ar pilti vandens ant užkaitusių variklių. Labai smagu girdėti jį dirbant – pasileidęs radiją ir dainuoja ispaniškai. Išalkę išsiverdame ryžių su konservuotu tunu, gana skurdūs pietūs-vakarienė, nes tikėjomės prie ryžių dar ko nors nusipirkti šioje parduotuvėje, bet paaiškėjo, kad yra tik čipsų ir sausainių. Nepaisant visko, pasiūlome pasivaišinti ir jam, nes nematėme, kad ką nors valgytų, nors mes jau ilsimės čia keletą valandų. Jesus apsidžiaugia, sako, kad daug darbo ir pats nespėja nieko pasidaryti. Savo ruožtu iš parduotuvės lentynos atneša krekerių prie ryžių ir pavaišina ir mus. Panašu, kad Meksikoje ryžiai savaime ne maistas, visada prie jų bus bent jau tortiljų.

Ilsimės po karšto ryto

Vakarop atvažiuoja fura su dviem sprogusiom padangom, o furistas atsarginę turi tik vieną. Tenka laukti, kol atveš pakaitinę iš miesto už poros valandų kelio. Išsiaiškiname, kad jis važiuoja į La Paz – ten pat, kur ir mes. Svarstom galimybę įsiprašyti su dviračiais pas jį, nes per tokį nežmonišką karštį važiuoti menkas malonumas. Visgi nusprendžiam dar kol kas važiuoti dviračiais, o alternatyvų transportą svarstyti, kai prasidės mažiau gražios vietos. Po poros valandų furistui kažkas paskambina, paaiškėja, kad niekas jam tos padangos neveš ir jis pats, palikęs priekabą čia, išmauna su vilkiku į miestą pasiimti padangos. Sako, kad grįš naktį ir tęs kelionę ryte, užsimontavęs padangą. Turėsim dar vieną šansą įsiprašyti ryte 🙂 Saulei besileidžiant pradedam statyti palapinę, nes yra nemenkas vėjas ir nenorim būti užpustyti smėliu, jei nakvotume tiesiog lauke ant kilimėlių. Pamatęs Jesus sako, kad sušusim palapinėje ir siūlo apsistoti buvusiame degalinės kasos namelyje. Yra dvi durys priešingose sienose, tad traukia geras skersvėjis, gal nebus taip karšta. Vis tik viduje yra žiauriai karšta, prakaitas bėga upeliais, bet nieko nepadarysi, lauke pusto smėlį. Naktį vis prabundame nuo stipraus vėjo, panašu, kad artėja audra. Kai pradeda trankyti duris ir gerokai prineša smėlio į vidų, uždarome vienas duris ir žiūrim, kas čia bus. Kažkur toli žaibuoja, o pas mus įsismarkauja škvalas ir pradeda lyti. Lyti dykumoj! Su uždarytom durim dar karščiau, bet vos pradarius taip pučia smėlį, kad neįmanoma būti. Gulint pajuntu, kad varva pro stogą, bet greit paaiškėja, kad čia prakaitas kapsi nuo nugaros ant rankos. Išlaukę gal pusvalandį, kol praeis škvalas, atsidarome duris ir galim nusnūsti iki ryto.

Nakvynės vieta

Kitą dieną esam numatę važiuoti viso labo 50 kilometrų iki San Felipe miestelio. Kelias tiesus kaip styga, dykuma vis dar stebina. Karšta irgi vis dar nežmoniškai. Visgi važiuoti reikia tik 50 kilometrų, tad įveikiame juos iki 9 ryto. Kurortas prie jūros, kaip Palanga. Dabar jau iš tikrųjų pirmą kartą pamatome Kortezo jūrą. Beieškant, kur čia pavalgyti antrus pusryčius, mus pralenkia mašina ir sustoja vidury gatvės. Iššoka vyrukas ir rėkia: -ar jūs lietuviai?! Žiūrim, pas jį maikė su Europos žemėlapiu ir pažymėta Lietuva. Pirmą kartą per visą kelionę sutikome lietuvius! Ir dar vidury dykumos Meksikoje! Pasirodo, pamatė Lietuvos vėliavą ant Tomos dviračio ir negalėjo patikėti. Raimondas ir Asta gyvena netoli San Felipe jau 17 metų ir kaip tik šiandien Asta išskrenda į Lietuvą vasarai, nes čia per karšta. Tad Raimondas ją veža į San Diego oro uostą, o pats grįš po keletos dienų. Kadangi skuba į oro uostą, ilgai šnekėtis negalime, bet jie pasiūlo apsistoti pas juos, 14 km už San Felipe, prie jūros. Pasirodo, kad juos lanko lietuvis draugas su žmona ir mus galės įleisti. Papasakoja, kaip nuvažiuoti, ir išskuba į oro uostą – jų dar laukia keletas valandų kelionės ir sienos į JAV kirtimas. Mes patraukiame pavalgyti pusryčių ir internete pažiūrėti, ar toliau irgi taip pat karšta. Jei taip – kokios mūsų galimybės pasinaudoti autobuso pagalba. Kadangi pasirinkome įdomesnį kelią pro mažiau apgyvendintą Bajos pusę, tą ir gavom – autobusai iš čia veža tik atgal, iš kur atmynėme. Kitas keletą dienų apskritai nebebus jokio viešojo transporto. Vis tik nusprendžiam važiuoti pas lietuvius pernakvoti, pailsėti parą ir tęsti kelionę dviračiais, o vėliau prireikus tranzuoti.

Smėlinga dykuma, tolumoje Toma stumiasi dviratį į kalną

Įveikiame 14 kilometrų per popietės karštį, bet mums padeda gaivinantis vėjas nuo jūros. Nesvarbu, kad pučia į veidą ir lėtina tempą, svarbu, kad gaivina. Privažiuojame lietuvių nurodytą apartamentų kompleksą, bet įvažiavimas į jį užpustytas smėlio. Taip lengvai mūsų nesustabdysi – tiesiog stumiamės dviračius į kalną per karštą smėlį. Sunku, bet užtat išėjo gera nuotrauka.

Sunku patikėti, bet čia yra asfaltuotas kelias

Atvažiavus sutinkame komplekso prižiūrėtoją Memo – meksikietį dieduką, kuris kalba tik ispaniškai. Jam paaiškiname, kad esame Raimundo draugai ir kad mus turėtų įleisti kiti Raimundo draugai. Viskas turėjo keistai atrodyti, plius dar mes su dviračiais 🙂 Jis paaiškina, kad tie draugai išvažiavę ir grįš vėliau, tai sėdam palaukti. Memo įpila šalto vandens, pastato porą plastikinių kėdžių ir visi įsitaisom šešėlyje. Per skubėjimą nepaprašėm Raimundo telefono numerio, tai neturim jokių galimybių susisiekti ir sužinoti, kiek reikės laukti. Gal tie draugai išvažiavo namo diena anksčiau ir laukiam be reikalo? Per keletą valandų laukimo pasivaikštau po kompleksą, viskas atrodo labai keistai. Jis milžiniškas, bet įrengta vos keletas apartamentų, kitur nebaigtos statybos, dalis komplekso užpustyta smėlio, kaip kokiam apokaliptiniam filme. Užtat yra vietų pasitiesti kilimėlius nepastatytuose butuose su vaizdu į jūrą, jei nieko nesulauksim. Maisto turim, Memo vandens duoda, tai viskas nėra taip blogai. Kai jau vakarėja ir atrodo, kad būsim benamiai, Memo parodo ir dušą, kuriuo jis naudojasi. Panašu, kad dušas buvo suplanuotas gyventojams nusiprausti grįžus iš jūros, o dabar tai yra tiesiog kambariukas be durų su vamzdžiu iš sienos.

Aqua Marina kompleksas

Sukant dar vieną ratą po kompleksą, randu WiFi be slaptažodžio. Iškart googlinu „Raimundas Asta Baja“, vienas dalykas veda prie kito, randu kažkokias senas skaidres internete, kur Raimundas reklamuoja kelionę Meksikoje ir paskutinėje skaidrėje yra jo emailas. Great success! Parašau laišką su mūsų telefono numeriu, prašau jo numerio. Po valandos ar poros sulaukiam skambučio ir viską išsiaiškinam. Mes galim apsistoti vienam iš įrengtų butų, jo durys neužrakintos. Jei užrakintos, sako Raimundas, pasiimkit kopėčias ir lipkit į balkoną, gal balkonas neužrakintas 😀 Visgi įeiname pro duris, kaip žmonės. Butas tuščias, panašu, naudojamas tik apsistoti trumpoms atostogoms. Bet yra čiužinių, dušas ir netgi šaldytuvas, nėra tik viryklės ar indų. Mums jų ir nereikia, turime savo 🙂 Raimundas su Asta gyvena kitame bute, ten, kur radau internetą. Išsiverdame vakarienę balkone ir krentame miegoti.

Gamta glemžiasi laiptus

Ryte išeinu žiūrėti, ar visgi pasirodė tie lietuviai draugai ir sutinku Memo, kuris iškart tempiasi prie vieno buto durų, skambina į jas ir jas atidaro Timūras, Raimundo draugas. Pasirodo, grįžo su žmona Irina vakar vėlai vakare. Jie gyvena JAV ir čia apsistojo keletą dienų, mat įsirenginėja namelį prie jūros netoliese. Keletą valandų praleidžiame su jais šnekučiuodamiesi ir jie pakviečia prisijungti pietums, bus žuvies kotletų. Irina šneka tik rusiškai, tai turime progą pralavinti dar vieną kalbą. Žuvies kotletai nerealūs, žuvis ką tik pagauta čia jūroje, Irina ją naktį išdarinėjo, o Timūras sumalė ir valgome šviežios žuvies kotletus su bulvėmis. Tokio lietuviško maisto nevalgėme per visą kelionę.

Nuostabūs pietūs su Timūru ir Irina

Sužinome daugiau apie Raimundą, Astą ir šį milžinišką kompleksą. Jų draugas amerikietis nusipirko šį kompleksą prieš  17 metų ir pakvietė Raimundą, kad įrengtų apartamentus. Atėjo krizė, apartamentus sunkiai sekėsi parduoti ir turim tai, ką turim (apskritai kelyje tokių apleistų kopleksų matėme ne vieną). Tik Raimundas su Asta taip ir liko čia gyventi ant jūros kranto. Timūras su Irina dabar apsistoję to amerikiečio investuotojo bute, o mes viename iš įrengtų butų, kurį nuomoja meksikiečiams atostogoms. Yra keletas butų ir su dažnesniais gyventojais. Jei ne Memo, kuris prašluoja smėlį, gamta greitai atsikovotų viską atgal. Nutariame čia praleisti visą dieną, pasimaudyti, o kitą rytą pailsėję minti toliau. Vakare Irina dar pavaišina barščiais ir važiuojame į San Felipe su mašina apsipirkti bei pasivaikščioti. Išėjo netikėta poilsio diena laiku ir vietoje.

Galima įprasti čia gyventi

1 Comment

  1. Kaip nuostabu, tik parašiau savo nerimavimą ir, žiūriu, Sirvydo įrašas, nuostabiai aprašyta, taip ir jaučiu smėlio pustomus namus dykynėje. O aš sėdžiu viešbučio foje ir klausausi, kaip mergina groja didžiule arfa, kasdien groja po kelias valandas. Klausausi tkk aš viena. Dauguma, matyt, sulindę į greta esantį milžinišką prekybos molą, autobusais atvažiuoja apsipirkti. Arfos melodija labai tiko skaitant Sirvydo įrašus.

Komentuoti