Jau rašėm ir skundėmės, kad privažiavom labai karštą kraštą. Ir čia ne apie žmonių temperamentą. Pažiūrėjus artimiausią orų prognozę visi skaičiukai viršija 35 laipsnius (ir siekia 45). O dar būnant ant saulės – turbūt reikia pridėti bent 10 laipsnių. Jei pasiseka ir pučia bent koks vėjelis, tai iki vidurdienio būna visai nieko. Po pietų tas vėjelis pradeda deginti kojas, rankas, ausis ir akis. Dėl to, kaip jau minėjom, bandom keisti savo važiavimo ritmą.
Keliamės apie pusę penkių, kad su pirmais saulės spinduliais jau mintumėm. Tai reiškia, kad keltis tenka tamsoje. Kadangi dar turim pervažiuoti šiokį tokį kalniuką (1 200 m pradedant nuo 0 m), tai didelių atstumų neplanuojam ir 10-12 valandą jau būnam nakvynės vietoje. Tada turim visą dieną kimarinimo. Jei nėra šešėlio, tai nuo saulės visą dieną slepiamės palapinėje. Prasidarom šonus, kad vėjas prapūstų, ir galima gyventi. Vieną dieną nakvynei įsiprašome į rančos kiemą – čia jie turi ir staliukų, ir kėdžių, ir medžių, tai visą dieną skaityti knygą galima pavėsyje ir visai patogiai. Dar, kadangi čia Meksika ir viskas gerokai pigiau, kartais nakvojame moteliuose – kainuoja kaip kempingas Kalifornijoje, apie 15 dolerių (jei kaime). Čia jau visai patogumo viršūnė, tik, aišku, kartais tenka dalintis kambariu ir su įspūdingo dydžio tarakonais.
Po keletos tokių dienų su Sirvydu svarstom, ar mums patinka toks ritmas. Man kol kas – nelabai. Labai sunku keltis tamsoje. Nors ir nueinam miegoti apie aštuntą, saulei dar nenusileidus, kas man irgi nelabai patinka. Bet labiausiai gaila, kad prarandam didelę dalį važiavimo džiaugsmo. Geriausia keliavimo dviračiu dalis yra ilgas mynimas, sustojimai gražiose vietose, užsukimai į vietines kavinaites, paplepėjimai. Dabar gi mūsų mynimo laikas labai ribotas vėsumos lango iš ryto ir sustojam labai nedaug. Anksti ryte dauguma užkandinių dar uždarytos, be to, puikiai žinom, jei nutempsim valanda ilgiau, tai suskrusim pietinėje saulėje. O orų prognozės visoje Bajoje nieko gero (dviratininkams) nežada. Svarstom, ar tik nereikės ieškoti kokio kito transporto, kad nuvežtų iki mūsų tikslo – La Paz miesto. Bet kol kas dar mėginam prisijaukinti šitą klimatą. Gal apsiprasim?
Kita vertus, Baja – labai graži. Gal graži ir ne tas žodis, kai kalbam apie vidinę pusiasalio dalį, o ne pakrantę. Gal labiau tiktų įdomi, kitokia, paslaptinga. Paskutines porą dienų nuo vakarinės pakrantės pasukome link rytinės. Per pusiasalio vidurį eina kalnų grandinė, kaip stuburas, kuri pastojo mums kelią. Kalnai nubarstyti akmenimis, žalesni, nei tikėjomės. Pakilus dalį įkalnės pasukom iš už serpantino ir prieš akis išniro ilgas ir tiesus kaip styga kelias, vedantis per krūmais apaugusį slėnį. Ir kaktusų vis daugėja. Darosi baisu sustoti kelkraštyje, nes žiūrėk koks spyglys ir pradurs padangą. Neaišku, ar dėl kaktuso kaltės, bet Sirvydui jau tenka klijuotis skylę. Sako, kad patyrę dviračių turistai šiame kelyje, kuomet nori nusivaryti dviratį toliau nuo kelio (nakvynei ar pietų sustojimui), tiesiog jį neša. Nes kitaip kaktusų spyglius teks traukioti ilgai. Kadangi važiuojame ankstyvais rytais, galim dar labiau pasimėgauti tyla kalnuose, cikadų svirpimu pievose ir tokiu atitrūkimo nuo civilizacijos jausmu. Rytinė saulė šiltai ir paslaptingai apšviečia peizažą. Čia gana didelis pliusas tokio važiavimo ritmo. Bają ir įtraukėme į savo maršrutą norėdami pasijusti vieni kalnuose, dykumose ir kaktusynuose. Nors važiuojame dar tik kelias dienas, jau spėjome tuo pasimėgauti.
Parašykite komentarą