20 diena
Šiandien maršrutas buvo dar geresnis ir gražesnis nei vakar. Pradėjome puikiu dviračių taku, kuris baigiasi akligatviu apžvalgos aikštelėje už miesto – tuo pačiu turi ir grįžti. Bet mes buvome viskam pasiruošę ir kai dviračių takas priartėjo prie greitkelio, tik šast ir persimetėm dviračius per vielinę tvorą į greitkelį. Tvora toje vietoje net palinkusi nuo kitų tokių gudruolių.
Porą mylių pavažiavę greitkeliu, išsukome į ramų plentą aplink ežerą. Naujas asfaltas, eismo minimaliai, puikūs vaizdai, iš vienos pusės uola, iš kitos ežero įlankėlės. Pasaka, ne kitaip.
Pavažiavę keletą valandų šiuo keliu, dieną pabaigėme valandą važiuodami dviračių taku, einančiu buvusiu geležinkelio pylimu. Takas lygus, be sukilimų, asfaltas naujas, vaizdai super. Negana to, dar ir gražus tiltas per ežerą tik dviračiams (buvęs geležinkelio).
Šis dviračių takas gana populiarus, tad jame sutikome nemažai dviratininkų. Taip pat matėme pirmą dviračių turistą šioje kelionėje! Kai buvome nusukę pietauti, iš tolo matėme į priešingą pusę pravažiuojantį suomį dviračiu gulomis (recumbent bike). Gal ir ne suomis, bet važiavo su didele plevėsuojančia Suomijos vėliava.
Vakarui apsistojome valstijos parko stovyklavietėje ant ežero kranto. Informacinėje lentoje perskaitai, kiek kainuoja stovyklauti, paimi formą – voką iš dėžutės ir pildai: kiek žmonių, mašinų, kiek naktų stovyklausi. Įdedi atitinkamą sumą pinigų į voką, užklijuoji ir įmeti į tokį stulpą – taupyklę. Nuplėštą formos šaknelę dedi už mašinos stiklo. Mes savąją prispaudėm ant dviračio bagažinės.
Graži rami vieta ir kol Toma prausėsi duše, pirmą kartą kelionėje pakabinau hamaką. Pagulėjau su vaizdu į ežerą ir pušis, vėliau Toma paskaitė knygą. Sutemus šalia apsistojusią pensininkų porą pavaišinome arbata, pasišnekėjome prie jų laužo. Toks ir turi būti stovyklavimas.
Komentuoti: Sirvydas Atšaukti atsakymą