Nors keliaujame dar tik tris savaites, jau nemažai pabendravome su vietiniais ar atostogaujančiais iš gretimų valstijų.
Vakar ryte besipakuojant palapinę, kempingo kaimynas su nameliu ant ratų pasiūlė kavos. Pasivaišinome ir įsišnekėjome. Jis bedarbis (between jobs, kaip sako amerikiečiai) ir dabar gyvena po mamos mirties likusiame namelyje ant ratų – taip pigiau nei nuomotis namus. Apskritai daug kempingų gyventojų yra nuolatiniai ir skirtumas tarp kempingo, skirto atostogoms (campground ar RV resort) ir skirto nuolatiniam gyvenimui (trailer park) yra labai nežymus ar neegzistuojantis. Sakė, kad buvo alkoholikas, bet dabar jau penkis mėnesius yra blaivus. Linkime, kad taip būtų ir toliau. Ačiū už kavą ir sėkmės jam!
Tos pačios dienos vakare vaišinome jau mes – šalia stovyklaujančiai pensininkų porai pasiūlėme arbatos, nes nematėme, kad jie turėtų kuo virti vandenį. Jie neatsisakė ir pabendravome prie jų laužo su mūsų arbata. Kanadiečiai, keletui dienų atvykę į Idaho valstiją. Pasiėmė dviračius ir dienomis pavažinėja aplink, nors šiaip yra rimti žygeiviai – yra ėję dalį (apie 400 km) Pacific Crest Trail. Buvo įdomu išgirsti jų įspūdžius iš žygių pėsčiomis. Dar minėjo, kad plaukė kruizu ir jiems labai patiko Panama City – reikės įsitikinti ir mums.
Apskritai apie Pacific Crest Trail (PCT) šioje kelionėje girdime dažnai ir sutinkame jau trečius žmones, kurie yra žygiavę bent dalį maršruto. Apie šį kelią žinojome dar prieš atvykdami į Š. Ameriką, bet panašu, kad jis labai populiarus. Dar pirmomis mynimo dienomis Edmontone, degalinėje bevalgant šaltus makaronus pietums, prie mūsų priėjo mergina ir paklausė, ar ko nors netrūksta, gal norim kavos ar dar ko? Sakė, kad ji pernai penkis mėnesius ėjo PCT ir sutikti žmonės buvo jai labai geri, tai dabar ji savo ruožtu pamačiusi keliautojus stengiasi padėti. Mums nieko netrūko, tai tąkart atsisakėme.
Per dieną mus ilgiau užkalbina kokius tris kartus, kartais ir dažniau, tad neabejoju, kad žmonių ir jų istorijų bus ir daugiau.
Parašykite komentarą