Palmės, vandenynas ir smėlis. Oceano – Long Beach

65-69 dienos

Po ilgų ir karštų dienų nusprendžiame prilėtinti. Kolega dviratininkas Tyler kempinge užsimena, kad savaitgalį Santa Barbaroje vyks lygiadienio festivalis. Nusprendžiame, kad tai puiki proga susipažinti su miestelio gyvenimu – kitas sustojimas kaip ir apspręstas.

Vienas iš Santa Barbaros pagrindinių „must see“ pastatų

Nežinau kaip jums, bet man iki šiol kalbai pasisukus apie pietinę Kaliforniją, galvoje iš karto iškildavo vaizdinys su begaline vandenyno pakrante, palmėmis, atsipūtusiais surfintojais ir kitais poilsiautojais. Tik įvažiavę į Santa Barbarą būtent tokį paveikslą ir radome. Visas miestas dailiai priaugęs palmių, vilos viena už kitą gražesnės, paplūdimiai kaip iš paveikslėlio, surfintojai zuja gatvėmis nešini banglentėmis – pagaliau atvažiavom! Man palmės labai patinka – siūlau Sirvydui kraustytis čia gyventi.

Santa Barbara nėra labai didelis miestas – apie 90 tūkst. gyventojų ir dauguma iš jų labai neblogai gyvenantys. Mažiau pinigingiems teko išsikraustyti į užmiesčius. Mes, kaip visai be pinigų, apsistojome per warmshower’ius. Sako, atvažiavote kaip tik vieną iš dviejų pačių geriausių čia būti savaitgalių. Vienas jų – per lygiadienio festivalį, kitas – per rugpjūtį vyktančią Fiestą. Penktadienį su šeimininkais nueiname į festivalį – groja daug vietinės reikšmės atlikėjų, vyksta pasirodymai – visai neblogai. Bet festivalio vinis iš tikro kitą dieną vykstantis paradas miesto gatvėmis. Gyventojai jau keliasdešimt metų kiekvieną vasaros lygiadienį sutinka žygiuodami parade persirengę kokiais nors smagiais personažais. Vietas prie gatvių geriau rezervuotis iš vakaro! Pasirodymai tikrai mus nustebino. Miestas ne toks ir didelis, o paradas atrodė visai rimtai. Dabar Santa Barbara siesis ne tik su super ilga telenovele, bet ir smagiu tradiciniu jų paradu.

Vieni iš parado dalyvių – svarstėme, kaip merginos viduje neužtrokšta

Grįžę prie pakrantės esame jau gerokai pietinėje Kalifornijoje. Ir kuo labiau į pietus traukiame, tuo daugiau miestų, turistų ir automobilių, kas reiškia – tuo mažiau kempingų ar mažai apgyvendintų plotų. Dėl to kilometrus ir nakvynes dėliotis tenka gana darbščiai – vis ieškomės warmshowerių. Tai dažniausiai reiškia gana ilgus pasisėdėjimus prie interneto. Su stovyklavimu viskas daug paprasčiau. Bet yra kaip yra. Kartais atrandame smagių variantų. Ventura miestelyje randame kavinę, kurios šeimininkas leidžia dviratininkams nakvoti jos lauko terasoje. Tereikia palaukti kol ji užsidaro, tada prasistumdyti stalus ir vuolia – puikus nemokamas kempingas. Tiesa, kavinė įsikūrusi judrioje sankryžoje, dėl to palapinėje į akį spigina šviesoforas ir vis iš snaudulio pažadina praeivių pašnekesiai. Bet su ausų kamštukais išsimiegoti tikrai galima. Smagus patyrimas. Ir kava ryte patiekiama praktiškai į palapinę.

Stovyklaujam mieste

Be nakvynės problemų dar ir važiuoti tenka gana judriomis gatvėmis. Visur arba miestai arba paplūdimiai, o palei juos sustatyti automobiliai. Dėl to važiuojame įtemptai stebėdami, kad kas užsižioplinęs neatidarytų durelių mums prieš nosį. Tuo tarpu iš kitos pusės reikia saugotis lakstančių poilsiautojų. Taip nors vaizdai pakelėje ir superiniai, bet pasidžiaugti jais išeina tik ramiai kažkur sustojus.

Tiesiog eilinis vaizdas

Taip palengva, vieną gražių paplūdimį bekeičiant kitam, privažiuojame Los Andželo priemiesčius. Dieną prieš atvažiuodami juokavome, kad reikėtų surasti tą greitkelį, kuriame nufilmuotas kamštis pirmosiose La La Land filmo scenose. Bet ieškoti ilgai nereikia – Malibu miestelyje patenkame į didžiulį kamštį, kuris tęsiasi 10 kilometrų. Neperdedame, matavome. Gerai, kad mes su dviračiais – belieka sėkmingai pravinguriuoti tarp stovinčių automobilių. Pavejame ir lenkiame prieš geras 10 minčių mus pralenkusius Ferrarius ir Teslas. Los Andžele nusprendėme neapsistoti – miestas per daug didelis dviračiui. Apsilankysim kitą kartą. Taigi, teoriškai turbūt buvome Los Andžele (pravažiavome mažą mažą atkarpėlę) , bet praktiškai – likom jo nepamatę. Vietoj miesto gatvių ilgą dalį važiuojame nuostabiais paplūdimiais – Santa Monikos, Venecijos, Manheteno ir kitais. Gana ilgą atkarpą važiuojame dviračių taku, kuris eina tiesiog per paplūdimį. Tik kad takas labai vingiuotas – juokiamės, kad turbūt norėjo turėti kuo daugiau kilometrų dviračių tako. Arba taip nepastebimai bando sulėtinti važiuojančius. Bet kuriuo atveju, mums tinka – važiuojam ir mėgaujamės.

Dviračių kelelis paplūdimyje

Vis tik neišvengiamai turime pravažiuoti ir miesto dalį. Gerus 30 km pasitąsę po miestą, atminame į ir vėl per warmshowers rastą nakvynės vietą. Šį kartą nakvojame pas warmshowers svetainės valdybos narį Ken. Pasirodo jis tvirtina norinčius užsiregistruoti, organizuoja aplinkinių host’ų susitikimus, skambina valstijų parkams ir derasi, kad tie priimtų dviratininkus jiems patogiomis sąlygomis ir be abejo nuolatos priima pro šalį minančius dviratininkus. Kol Ken dirba, mumis rūpinasi jo partneris Kenny kartu su kaimyne. Kad jūs žinotumėte kokią vakarienę jie mums ištaiso! Vištiena, šparagai, salotos su naminiais padažais, vynas – taip nevalgėm jau porą mėnesių! Valgom, net ausys linksi. Turbūt niekad taip nesidžiaugi maistu, kaip keliaudamas dviračiu. Tą šie šeimininkai puikiai žino ir visai nesistebi, kai Sirvydas godžiai valgo kažkelintą porciją. Dar Ken ir Kenny turi tris šunis kurių vienas yra labai labai draugiškas.

Ryte papozuojam svečių knygai ir lekiam toliau. Beje, nors dažniausiai visur būnam pirmi lietuviai lankytojai, svečių knygoje radome ir dar vieną lietuvį, prieš metus keliavusį tais pačiais keliais. Nusifotografuojam jo nuotrauką – gal kada interneto platybėse užtiksim ką nors apie jį.

Privaloma nuotrauka svečių knygai

1 Comment

  1. Nuostabiai parašyta. Ypač graži nuotrauka su palapine kavinėje ir tigrine antimi, tokia pasipūtus. Aprodžiau visiems čia, Indknezijoje, esu dabar Bandunge, tvarkingas ir inteligentiškas miestas, bet vis tiek, kai šalis turi per 200 mln gyventojų, nėra lengva tvarkytis. Skrendu į Pekanbaru, Sumatros saloje. Visi skrydžiai eina per sostinę, taigi pirma turiu skristi į Jakartą. Vakar pietavau su keliais dėstytojais, buvo viena studentė medikė, kuri begalo nori išvykti dirbti į JAV. Beje, turi įsteigusi nedidelį verslą, internetu pardavinėja šviežias sultis, sako, Indonezijoje tai nevertina, bet išsimokslinę žmonės pradeda vertinti ir ji gauna nemažai užsakymų.

Komentuoti