29 diena
Jau mėnuo kaip keliaujame dviračiais, bet dar nebuvome nei viename dideliame mieste. Netgi Edmontone, kuriame startavome, realiai neapsilankėme, nes gyvenome pas žmones už miesto ir pradėjome kelionę iš mažesnio miestelio netoli Edmontono. Taigi Portlandas mums pirmas didesnis miestas.
JAV standartais jis nėra didelis – 600 tūkstančių gyventojų pačiame mieste, bet skaičiuojant su priemiesčiais išeina 1,8 mln. Pirmieji miesteliai, prilipę prie Portlando prasidėjo dar 30 km iki centro.
Kadangi tądien jau buvome numynę 100 km su nemažai sukilimo, planavome nakvoti vienoje iš trijų kemperių aikštelių priemiestyje. Čia mūsų laukė siurprizas – nei viena su palapinėmis griežtai nepriima. Temsta, esam neaiškiam priemiestyje – ką daryt? Už 5 km yra miesto parkas, bet pirma užsukam į degalinę, klausiam, gal galim už jos ant asfalto pasistatyti palapinę. Sako, ne, čia nekoks rajonas, tai vadovybė neleidžia tokių bajerių. Dar patikina, kad minėtas parkas yra privačiai valdomas ir uoliai patruliuojamas. Bando savo telefone sugooglinti artimiausią kempingą, bet mes jau seniai viską išnaršę – nieko nėra, kad spėtume iki tamsos. OK, paliekam degalinę ir varom per gatvę į kažkokį pakelės kabaką. Įeinu į vidų, vien meksikiečiai darbuotojai (lauke buvo užrašas family restaurant, tikrai taip ir yra). Sunkiai kalba angliškai, bet vėl klausiu, gal galime pernakvoti už restorano esančioje aikštelėje. Kasininkė nesupranta, kviečia virėją. Anas pasimetęs, bet žada paklausti savininko. Ilgai negrįžta, galvojam, kad nieko nebus ir svarstom statyti palapinę šalia gatvės esančioje rėvoje, tik kad ten ženklai private property ir no trespassing (nors neatrodo, kad kam nors ta teritorija rūpėtų). Grįžta virėjas su kitu meksikiečiu ir sako, kad čia jo svainis ir galim statyti palapinę jo namo kieme. Jis dviračių turistus mato turbūt pirmą kartą gyvenime. Pasitikslina, ar nepridarysim netvarkos ir įtariai rodo į celofaninį maišelį ant mano vairo krepšio – kas čia? Paaiškinu, kad čia mano išmani apsauga nuo lietaus, bo visą dieną lynoja.
Namai netoli, dabar mus gali palydėti virėjas su mašina, o jo giminaitis grįš vėliau po darbo. Puiku, tinka! Nuvažiuojam paskui mašiną iki namų, parodo statyti palapinę terasoje už namo, ir išvažiuoja atgal kepti burgerių, mus palikęs karaliauti terasoje.
Po gero pusvalandžio grįžta namų šeimininkas, jau ne toks įtarus. Kviečia pasinaudoti dušu, užeiti į svetainę pažiūrėti teliko. Nenorim sukelti nepatogumų, tai apsieisim be dušo, bet pabendrauti svetainėje atsisėdam. Jis ieško youtube „Lithuania” , randa kažkokio amerikiečio parengtą „12 strange places in Lithuania” video, visai gerai susižiūri. Įdomu pabendrauti su vietiniais ne tik iš warmshowers – čia kitas pasaulis. Jam su anglų sunkiau nei mums, dirba po 12 val. per parą, dviračių turistai jam kažkokie kosmonautai. Gaila, nesutikom jo žmonos iš Gvatemalos, būtume pabandę savo ispanų, nes angliškai ji nemoka. Trečią nakties jis keliasi į darbą, tai ryte mes susipakuojame, paliekame padėkos raštelį ir keliaujame į tą privatų parką virtis avižų košės.
Tai taip įvažiavome į miestą. Apie patį Portlandą – jau netrukus.
Parašykite komentarą