134 – 135 dienos
Uoj kaip tingisi išsiruošti važiuoti toliau iš šito mielo ir patogaus miestelio – Antigvos. Po ugnikalnio užkariavimo baisiai skauda kojų raumenis, sunku net laiptais žemyn nulipti. Dviračio mynimo raumenys pasirodo yra visai ne tie patys, kaip kad lipimo ugnikalniu žemyn. Vietinis žadėjo, kad išvažiuojant iš Antigvos pirmus keliasdešimt kilometrų nereikės minti, tai duodam sau dieną poilsio, prieš išriedėdami toliau – pailsinam kojas ir apsidirbam darbelius.
O minti kurį laiką nereikės, dėl to, kad iš Antigvos leisimės žemyn, prie vandenyno. Jau beveik du mėnesiai, kaip atsisveikinom su vandenynu persikėlę iš Bajos ir išdūmėm į kalnus. Dabar laikas vėl grįžti pasikaitinti. Pažiūrėsim, kokios pakrantės kelis tūkstančius kilometrų piečiau. Pakrante trauksim link Salvadoro sienos. Kad nebūtų labai nuobodu, pasirenkam įdomesnį kelią link sienos. Žemėlapyje matom, kad ten, kur mums reikia važiuoti, išsikerojusios pelkės. Žinom, kad vieną atkarpą tikrai galima įveikti vietinėmis valtimis-keltais. Dėl dar poros atkarpų neaišku, bet satelitinės nuotraukos rodo, kad pakrantėse yra priparkuota daug valčių, tai tikrai kas nors sutiks mus pergabenti.
Su tokiu planu ir paliekam Antigvą. Leidžiamės ir leidžiamės su vis pašonėje pūpsančiais ugnikalniais. Po kokių šešiasdešimt kilometrų ugnikalniai jau matyti tik tolumoje. Mes atsiduriame lygumose, kur vyrauja palmės, bananai ir visokia kitokia tropinė augalija. Ir aišku pasidaro karšta. Išvažiavome esant keliolikai laipsnių šilumos, o nusileidus sušyla jau iki kokių trisdešimt. Žiūrėsim, kaip mums tai patiks. Blogi prisiminimai iš Bajos verčia nerimauti. Bet iš kitos pusės, visad galim vienas kitą padrąsinti ir priminti, kad Bajoj buvo blogiau.
Po ilgokos ir visiškai nesmagios atkarpos greitkeliu užmatom žemėlapyje galimybę nukirsti geroką kampą. Reikia tik pravažiuoti žemėlapyje punktyru pažymėtu keliuku. Negi gali būti blogai. Įkvėpti mūsų naujųjų draugų dviratininkų, nusprendžiam išbandyti laimę šitame žvyrkeliukyje. Pirmi kilometrai visai nieko, bet po kokių penkių pamatom, kad vakar čia labai lijo. Bala po balos, didesnė po didesnės. Iš pradžių atsargiai vedamės dviračius pakraščiais, po to jau įsilinksminam ir važiuojam per balas apsisemdami kojas ir net tašes.
Bet kuo toliau, tuo neramiau, ar tik neužsibaigs šitas mūsų kirtimas prastai. Galiausiai paklausiam vietinių traktoristų, ar nuvažiuosim šituo keliuku, kur mums reikia. Sako, gal ir nuvažiuosit, nors vandens ir daug, bet turėtų būti pravažiuojama. Bet sako, nevažiuokit ten, daug plėšikų ir kitaip blogų žmonių. Geriau apsisukit. Uf.. Pirmą kartą kažkas mus perspėja dėl pavojingos atkarpos, tai negi dabar neklausysi. Juolabiau, kad pakeliui matėm, kad visos rančos čia turi apsauginius su šautuvais, tai gal tikrai ne pats geriausias keliukas pasivažinėjimui. Truputį nuliūstam, kad reikės kapanotis atgal per visas pelkes, kurias ką tik įveikėm. Bet greitai sugalvojam, kad galim įsiprašyti pas traktoristus į priekabą. Išbandom dar vieną pavežėjimo tipą 🙂
Pasirodo traktoristai važiuoja tik iki rančos už poros kilometrų, bet mums to gana, didžiosios pelkės kaip tik toje atkarpoje. Išsikraunam savo žirgelius ir jau dėkojam ir atsisveikinam su geradariais, kai vienas iš jų sako, aj, reikia gi pagelbėt vargšams turistams – sekit paskui mano motociklą, aš jus palydėsiu per rančos laukus. Iškirsit beveik ten pat, kur ir norėjot. Jėėė. Užsiregistruojam pas apsauginį su šautuvu ir lekiam liežuvius iškišę per kukurūzų ir visokių kitokių javų laukus. Keliukas smėlėtas, vietom reikia pervažiuoti per mažus upelius. Motociklas nestabdo, tai mums tenka minti gerokai įsiręžus. Bet gi negali skųstis, kai žmogus tave gelbėja nuo kokių dvidešimt papildomų kilometrų. Kai galų gale išlendam iš kukurūzų laukų atsiduriam ant plento visai šalia vandenyno! Kadangi šis pajūrio ruožas yra turbūt arčiausiai Gvatemalos miesto, tai pakrantės apstatytos turtingų gvatemaliečių vilomis ir važiuojant keliu matai tik gražius pastatus ir dar gražesnes palmes. Bet vaizdas gražus, kelias lygus, net nepastebim, kaip atsiduriam Monterrico kaimelyje, kuriame ir ieškosim nakvynės.
Monterrico pasirenkam ne atsitiktinai – čia šiuo metų laiku vėžliai naktimis išlipa į krantą dėti kiaušinių. Pasirodo vietiniai gobšuoliai įsigudrinę surinkti tuos kiaušinius ir brangiai parduoti restoranams, kurie jau patiekia juos kaip delikatesą. Kad žmonės visų vėžlių nesuvalgytų, pakrantės miesteliuose yra įsikurūsios savanorių organizacijos, kurios kievieną vakarą surenka kiaušinius, laiko pas save saugiai, kol vėžliukai išsirita, ir tada paleidžia juos į vandenyną. Turistams leidžiama dalyvauti šitose veiklose. Pasirodo pirmieji vėžliukai iš Monterrico miestelio savanorių surinktų kiaušinių išsiris tik už geros savaitės, tai mes galim tik sudalyvauti naktinėje vėžlių paieškoje ir kiaušinių rinkime. Užsiregistruojam, aštuntą vakaro eisim į naktinį žygelį pajūriu.
O iki žygelio turim laiko pasiturkšti vandenyne. Paplūdymys čia – juodo smėlio, nes tose vietose viskas vulkaninės kilmės. Atrodo ne taip jaukiai, kaip baltas smėliukas, bet palmių nusėtas krantas atperka šitą nesusipratimą. Tiesa, vandenyno bangos tokios stiprios, kad neįmanoma normaliai pasimaudyti. Lūžta prie pat kranto ir su tokia jėga, kad verčia iš kojų. Visi sako, kad čia labai pavojinga plaukioti banglentėmis – dėl tokių stiprių bangų ir povandeninių srovių. Na, mums atsigaivinti tai visiškai tinka.
Išsimaudę ir pavakarieniavę laukiam vėžlių žvalgybos pradžios. Bet akys taip merkiasi, kad vos laikomės. Ar minėjau, kad šiandien nuvažiavom 116 kilometrų? Na ir kas, kad pusė jų nuo kalno, o kita pusė be didelių kalvų. Kojas dar ir iš po ugnikalnio tebeskauda. Pradedam labai abejoti, ar ne durni mes, kad dar užsirašėm ir žygiui paplūdimiu. Bet nėra kur dingti, ateina energingas savanoris, sako varom. Mums galvos žibintų įsijungti neleidžia, tik pats nešasi prožektorių ir karts nuo karto apšviečia smėlį ir vandenį – ieško berėpliojančių lauk vėžlių. Sako, vėžlys užtrunka apie penkiolika minučių išlipti, sudėti kiaušinius ir grįžti. Aš iš pradžių galvoju, kaip čia įmanoma rasti tuos vėžlius taip karts nuo karto pasišviečiant, bet pasirodo šitame paplūdymyje peri didžiuliai vėžliai, toks lengvai už smėliuko nepasislėps.
Kaip ir dažną vakarą dangus žaibuoja, tuoj pliaups. Mūsų gidas džiaugiasi, sako vėžliams patinka lietus, didesnė tikimybė, kad išlįs. Ką gi, ko nepadarysi dėl vežlio. Nesiskundžiam, kai prapliumpa ir kiauriai sušlampam. Bet vežlių kaip nėra, taip nėra. Kartu su mumis eina dar pora amerikiečių, jie jau akivaizdžiai ruošiasi grįžti į barą. Sako jau pavargo ir alus šyla. Dėl alaus šitą pati taip suinterpretavau. Mes su Sirvydu liekam. Pakrante vaikšto ir daugiau savanorių, susiskambina tarpusavyje, bet niekas nematė nei vieno vežlio. Na ir nepasisekė. Pravaikštinėję porą valandų taip ir nepamatėm nei vieno vėžlio. Bet savanoris kompensacijai nusiveda mus į jų “projektą” (taip jie vadina vėžliariumą, kuriame saugo kiaušinius ir gydo visokius sužeistus gyvūnus). Ten šiuo metu kaip tik gydo vieną vėžlį, kuriam buvo sužalota galva. Tai bent taip pamatom, ko neradom pajūryje. Vis galėsim pasakyt tiems amerikeičiams, kad praleido progą pamatyti vėžlį.
Pamenat, sakiau, kad reikės įveikti pelkes, kad nuvažiuotumėm iki sienos? Tai pasirodo, galim įveikti tik dalį. Kitur nelabai yra perkėlimo paslaugų ir vėlgi vietinai sako, kad nesaugu. Ką gi, nesaugu tai nesaugu, važiuosim paprasčiau. Ryte iš intensyviai naudojamos miestelio prieplaukos išplaukiame valtimi – per pelkes, upelius ir ežeriukus. Valtininkai dar bando mus nuplėšti, bet mes jau žinom, kiek reikia mokėti už perkėlimą, tai penkis kartus didesnės kainos nemokam.
Keliamės tik kelis kilometrus, bet rytinės prasilaukimas pelke labai smagus. Daug paukščių, keista augalija. Viešbutyje matėme reklamuojamą turą po šias pelkes, bet mums užteks ir tokios pigesnės versijos. Vietiniai per šias pelkes kursuoja dažnai – čia artimiausias kelias į didesnį miestą. Ten traukiam ir mes.
O Gvatemala, kaip kad pykdama už tai, kad ją paliekam, paskutinę dieną mums pakiša siaubingos būklės kelius. Vietom kratomės per akmenukus, kitur – per netikėtą žvrkelį. Bet labiausiai pribaigia duobės. Viena prie kitos, net nespėji galvoti, kaip čia išmanevruoti. Paskutiniai kilometrai iki sienos visiškai tragiški, nors nulipk ir veskis dviratį. Nekoks paskutinis įspūdis. Bet šiąnakt dar nevažiuosim į kitą sienos pusę. Nakvosim su vaizdu į vilkikų eilę pasienyje, o ryte riedėsim į Salvadorą. Ate, Gvatemala, tu mums labai patikai, bet gal susitvarkyk kelius!
Parašykite komentarą