Salvadoras per keturias dienas. Ciudad Pedro de Alvarado – Santa Rosa de Lima

136-139 dienos

Salvadoras – viena iš tų valstybių, kur prieš metus turbūt nebūčiau pasakęs, kur ji yra. Galbūt būčiau spėjęs Centrinę Ameriką, bet galbūt Karibų salas, o gal net ir Afriką. Kas čia žino. Dabar, kai žinau, lengva šnekėti. Šalis žymi tuo, kad paskutiniais 2015 m. duomenimis turėjo didžiausią tyčinių žmogžudysčių rodiklį pasaulyje – 108 nužudymai šimtui tūkstančių gyventojų. Palyginimui, Lietuvos rodiklis yra 18 kartų mažesnis, o daugumos Vakarų Europos valstybių apie šimtą kartų geresni. Mūsų tai labai negąsdino, nes dauguma nužudymų susiję su gaujų karais ir turistų nelabai liečia. Tai tiek enciklopedinių žinių, o dabar pereikim prie to, ką iš tikrųjų pamatėm ir patyrėm.

Pernakvojus prie pat Gvatemalos – Salvadoro sienos, iš ryto ją pasiekiame per kelias minutes. Įvažiuojant į Salvadorą, pasienietis pasitinka mus dar gatvėje. Pažiūri į pasus ir, atrodo, jau tuoj mus praleis, kai staiga susimąsto ir dingsta su pasais migracijos pastate. Kažkaip nejauku likti be pasų, bet apsižergę dviračius kelyje tiesiog fiziškai nespėjame sureaguoti ir vienas nusekti paskui jį. Po prailgusių dešimt minučių grįžta su pasais ir turizmo departamento lankstinuku apie Salvadorą su šalies žemėlapiu. Gana kokybiškai padarytas, maloniai nustebina. Deja, bet pasuose nėra Salvadoro antspaudo – gaila. Neaišku, ką jis su tais pasais taip ilgai darė, gal lankstinukų ieškojo.

Salvadoro pusėje kelias iškart pagerėja, beveik jokių duobių, tik asfaltas nelabai lygus. Na, bet negali skųstis. Pakelėse mums visi moja, kas jau yra įprasta, ir sveikinasi angliškai, kas labai neįprasta. Per kitas kelias dienas pamatome, kad daug salvadoriečių kažkiek šneka angliškai, o kai kurie visai neblogai. Bandėme domėtis, kaip čia yra, tai vienas paaiškinimas yra, kad didelė šalies dalis savo laiku buvo išvažiavusi nelegaliai dirbti į JAV, po to visus sugaudė ir deportavo ir dabar jie gyvena namie ir moka angliškai.

Nuo kelio atsiveriantis vaizdas

Pirmos dienos Salvadore tikslas – Mizata kaimelis ant vandenyno kranto. Yra puikus paplūdimys, galima surfinti, bet kaimelis atrodo taip vargingai ir turistų praktiškai nėra. Viešbučiai tik du – brangūs į amerikiečius orientuoti pakrantės poilsio kompleksai po 70 dolerių nakčiai. Laimei, randame kempingą, kur iš viso sumokame 5 dolerius ir po ilgokos pertraukos nakvosime savo palapinėje! Kempingo savininkas labai malonus ir mums įsikūrus pavaišina šviežiais kokosais. Labai gaivu, skaniausi kokosai šioje kelionėje.

Turbūt skaniausias kokosas gyvenime

Kempingą reiktų įsivaizduoti salvadorietiškai – yra daug vietos palapinėms, kreivų suoliukų ir staliukų, daug kur didžiulės balos nuo praeitų liūčių, laksto vištos, o dušas – kibiras vandens ant galvos. Bet visur prisodinta palmių ir visada matai vandenyną. Besimaudant vandenyne atkreipiu dėmesį, kad yra žmonių, lūšnose gyvenančių praktiškai paplūdimyje. Kartas nuo karto ir keletas vištų nuo tų lūšnų išbėga pasiganyti po paplūdimį. Mes jau stipriai pietuose, temsta šeštą, tad pusę septynių mes jau palapinėje įsitaisę miegoti. Vėl pratinamės prie karštosios pakrantės – keliamės tamsoje prieš penkias ir saulei tekant stengiamės būti ant dviračių.

Pakrantė su lūšnelėmis

Antrą dieną mūsų kelias eina palei vandenyną uolomis aukštyn žemyn. Visai smagu, bet labai karšta. Kalnuose buvo maloniau… Dabar iki Panamos rimtesnių kalnų nebėra. Žiūrėsim, ar užteks kantrybės karščiui. Pietums galvojome papietauti vienoje iš pakelės kavinių su vaizdu į vandenyną, bet pamatę kainas, išvažiuojame. 10 dolerių už patiekalą paprastoje pakelės kavinėje po Meksikos ir Gvatemalos kainų mums nesuvokiama.

Vaizdai primena seniai pravažiuotą JAV pakrantę Kalifornijoje

Pakeliui užsukame į surferių pamėgtą El Tunco miestelį su geromis bangomis. Praktiškai visi baltieji, kuriuos matėme Salvadore, buvo čia. Geros vietos pietums irgi nerandame, tai nutariame dar paspausti toliau. Šiandien nakvosime La Libertad – Salvadoro sostinės San Salvadoro uostamiestyje ir kurorte. Į sostinę nosies kišti nenorime – negirdėjome apie ją nieko įdomaus. Neįtikėtina, kiek skiriasi nakvynės kainos – apvažiavus visus viešbučius mieste, suprantame, kad už 20 dolerių La Libertad gali gauti nuo visiškos belangės skylės iki pusėtinos skylės su langu ir vandenyno vaizdu. Už tuos pačius 20 dolerių būtume gyvenę mandrai Meksikoje jokioje ne skylėje. Beje, jei dar nesupratote, Salvadoras naudoja JAV dolerius. Tiesiog taip, savavališkai. Kaip kad Juodkalnija naudoja eurus.

Pietums šį tą užkandę, vakarienei išlendame kur nors paragauti žuvies, visgi prie vandenyno esame. Prieplaukoje žvejai parduoda šviežiai ištrauktas jūrų gėrybes – gali nusipirkti milžinišką tuną už 2,5 dolerio! Bet kas jį išdarinės ir iškeps?? Jei ispaniškai šnekėtume laisvai, gal ir susiderėtume, kad kas išdarinėtų, o po to išprašytume kokio nors pakelės kiosko iškepti tą žuvį. Dabar pavarvinam seilę ir einam į vieną iš gatvės kavinių prieplaukoje. Ne 2,5 dolerio už žuvį, bet buvo skanu ir kaina suvokiama.

Kitą dieną jau įprastai startuojame anksti ir apie aštuntą esame numynę 40 kilometrų. Galvoju, kad tuoj bus laikas antriems pusryčiams, kai pamatau priekyje dviratininką, tik su jo dviračiu kažkas ne taip. Prisivejame, žiūrim, kad ten dviratis su prikabintu trečiu ratu, ant kurio kabo dar dvi papildomos tašės – iš viso šešios šoninės tašės – dvi priekyje, dvi gale ir dvi ant trečio rato.

Hank su trečiu ratu

Hank iš Olandijos keliauja klasikiniu maršrutu – pradėjo Aliaskoje ir važiuoja į Argentinos pietus. Sulaukęs 62 metų pernai išėjo į pensiją ir, kaip pats sako, dabar turi laiko. Įdomus olandas. Neminint to, kad turi trečią ratą ir keliauja su begale daiktų (kad nesušaltų kalnuose), jis dar keliauja be telefono ir žemėlapių. Ištraukęs parodo Salvadoro žemėlapį, kurį gavo ar pirko vakar – atrodo, lyg iš kokio viešbučio priimamojo pavogtas šalies  žemėlapis, kur pažymėti trys pagrindiniai greitkeliai ir penki miestai. Pasakojo, kad įvažiavęs į Meksiką, nusipirkti žemėlapį rado tik po savaitės. Kaip važiavo per tą savaitę, nežinau. Gal pažiūrėdavo į saulę ir važiuodavo į pietus. Privertė prisiminti, kaip mes keliaudavom prieš išmaniųjų telefonų erą. Klasės žygiai su tarybiniais smulkiais miškų žemėlapiais, kelionės automobiliu su popieriniais kelių žemėlapiais arba su namuose prie interneto pasidaryta špargalke su miestų pavadinimais, pro kuriuos reikės važiuoti… Dabar viskas paprasčiau, patogiau, o, svarbiausia, – suteikia galimybę pasirinkti įdomesnius maršrutus ir juos sugalvoti spontaniškai, jau kelionės metu.

Toliau važiuojame trise – tiek mes, tiek Hank jau labai ilgai nėra sutikę dviratininkų kelyje ir važiavę kartu, tad visai smagu būryje. Šiandien priešinga kryptimi prasilenkiame su labai daug dviratininkų plentininkų. Kai kurie su sportiniais numeriais, matyt, vyksta kažkokios varžybos. Bet jų tiek daug ir matome taip ilgai! Pietums sustojame pakelės pupuserijoje (vieta, kur duoda valgyti pupusas – tortiljas įdarytas pupelėmis ir sūriu – Salvadoro nacionalinį patiekalą) ir netrukus viskas paaiškėja. Mums atsisėdus po kelių minučių sustoja automobilis ir iš jo išlipa vienarankis vyras su sportine dviratininko maike. Iškart garsiai su mumis sveikinasi ir prasideda pokalbis ispaniškai. Mano ispanų žinios nekokios, bet, kiek suprantam, jis yra gyvenęs Šveicarijoje ir dalyvavęs parolimpinėse dviračių varžybose. Rodo ir savo Salvadoro dviračių federacijos pažymėjimą. Sužinojęs, kad Hank iš Olandijos, vardija ir žymius dviratininkus. Nesupratau, ar juos pažįsta, ar tiesiog vardijo. Šiandien vyksta 100 mylių dviračių varžybos, kuriose dalyvauja jo sūnus. Iš viso 400 vyrų ir 100 moterų dalyvių! Salvadore, kur šeši milijonai gyventojų! Sulaukęs savo pupusų ir pasistiprinęs, išskuba pasivyti sūnaus, bet prieš tai pasako, kad už mūsų pietus sumokėjo ir dar duoda kiekvienam po bananą keliui. Tokios atsitiktinės pažintys yra viena geriausių kelionių dalių.

Salvadore daug ne tik dviratininkų-sportininkų

Vakare jau trise ieškome viešbučio ir vėl istorija kartojasi. Viskas brangu ir viskas skylės. Pigiausias gal 30 dolerių už dvivietį kambarį. Praktiškai praradę viltį užsukame į keletą autohotel – apie juos reikia atskiros pastraipos.

Autohotel yra konceptas, paplitęs Meksikoje, Gvatemaloje ir Salvadore, plačiau pasaulyje tai žinoma kaip sekso arba meilės viešbučiai. Šioje pasaulio dalyje, jie vadinasi autohotel, dažniausiai yra palei pagrindinius kelius ir atrodo kaip serija garažiukų. Įvažiavus su mašina ar motoroleriu į ta garažiuką, užsidarai vartus (kartais būna tik užuolaida vietoj garažo vartų) ir garažo sienoje būna durys, kurios veda į kambarį greta arba antrame garažiuko aukšte. Tame kambaryje būna didelė lova, muzikos centras, gali būti disko apšvietimas, striptizo stulpas ar kiti meilei pritaikyti baldai. Paprastai autohotel turi tarifą dviems valandoms, o apmokėjimas vyksta jau kambaryje, paduodant pinigus per tunelį sienoje viešbučio darbuotojams. Tada tokiu pačiu būdu gauni rankšluoščius, muilą, ar dar ko pritrūksta. Šitaip išlaikomas anonimiškumas. Prie įvažiavimo į autohotel darbuotojai sėdi būdelėje su neperregimais stiklais, o klientai važiuoja tiesiai į vieną iš laisvų atidarytų garažų nestodami. Galvojome, kad šie viešbučiai skirti klientams su prostitutėmis, bet kad tų prostitučių nematėme nei vienoje iš trijų šalių.

Tigrinė antis išdykauja autohotel kambaryje

Dabar, atvažiavę dviračiais į autohotel ir derėdamiesi dėl kainos nakčiai su darbuotojais prie įvažiavimo, matome pagal atvažiuojančius klientus, kad jokios čia ne prostitutės. Paprasčiausi vyrai su savo (o gal ir ne savo) moterimis atvažiuoja pasidžiaugti. Turbūt, kai gyveni po 20 žmonių vienuose namuose, šitas verslo konceptas yra laiku ir vietoje. Nežinau, kaip klientai turėjo reaguoti į tris dviratininkus, stovinčius prie įvažiavimo į autohotel ir spoksančius į jų mašinas ir motorolerius, bei kas čia tokie atvažiuoja. Pasirodo, kambarys nakčiai kainuoja tik 8 dolerius, kai dvi valandos kainuoja 6! Panašu, kad jų visas verslas yra dienos metu, o naktį viešbutis stovi tuščias. Šiandien sekmadienis ir mums atvažiavus perpiet, beveik visi garažiukai yra uždaryti – užimti. Apžiūrėjus kambarius, nustembame, kad čia vieni švariausių ir gražiausiai įrengtų kambarių, matytų paskutiniu metu. Jei norime apsistoti dabar, kaina bus 15 dolerių. Jei grįšime septintą vakare ir išvažiuosime iki aštuonių ryto – tada 8 doleriai. Nutariame šį pinigų skirtumą išleisti ilgiems pietums ir grįžti vakare. Miestelyje yra net keletas tarptautinių greito maisto tinklų – išsirenkame Wendy’s. Salvadoras labai keistas – daug tarptautinių maisto tinklų, brangūs viešbučiai ir kavinės, nors šalis neturtinga. Nesuprantam, kas visa tai įperka? Turistų tai nėra. Nepanašu, kad būtų labai daug turtingų vietinių narko baronų, o viešbučiai visi brangūs, palyginti su Meksika ar Gvatemala.

Paskutinę dieną Salvadore toliau važiuojame kartu su Hank. Kelias geras, asfaltas lygus, šone matosi ugnikalniai, bet yra žiauriai karšta ir nuobodoka. Man jau nebeužtenka visą dieną šone matyti ugnikalnio, reikia kažko daugiau. Na, bent jau kad jis rūktų. Apskritai Salvadoras kol kas paliko prasčiausią įspūdį iš visų aplankytų valstybių – neturi kažkokių pasakiškų vaizdų, o tai, ką turi, galima pamatyti kaimyninėse valstybėse gražiau. Negana to, yra brangu, o už tuos pinigus gauni prastesnę kokybę nei pigesnėje Gvatemaloje ar pigioje Meksikoje. Šiaip žmonės draugiški, bet važiuojant labai daug vyrų švilpia Tomai, catcall’ina (ar yra lietuviškas atitikmuo?) siunčia bučkius ir prisipažįsta meilėje. Atrodo, kad šioje šalyje nėra moterų. Aš galvojau, kad jie tiesiog nemoka bendrauti ir mano, kad taip elgtis normalu, tai per daug į galvą neėmiau. Visgi man rašant šitą įrašą, Toma paminėjo, kad jai toks elgesys įsiminė ir smarkiai gadino Salvadoro įvaizdį. Meksikoje tokių dalykų nebuvo nei karto, Gvatemaloje – gal kartą kitą. Nepaisant visko, nesigailiu važiavęs dviračiu per Salvadorą. Buvo įdomu aplankyti mažai žinomą valstybę, stovyklavome palapinėje paplūdimyje, sutikome draugiškų žmonių ir buvo gana stiprus kontrastas su ankstesnėmis dviejomis Lotynų Amerikos šalimis. Kontrastai reikalingi, kad išsigrynintum, kas išties patiko ir buvo gerai.

Rimtai karšta. Priprakaituojam turbūt kibirą per dieną

1 Comment

  1. Ech, norėčiau pasigrožėti Gvatemala! Ypač ugnikalniu. Beje, dedančią kiaušinius vėžlę stebėjau Kosta Rikoje pernai, tikrai įdomus vaizdas, didelis gyvūnas. Padėjus kiaušinius (per 100), užkasa, sulygina, pašliaužia toliau ir iškasa duobę, imituoja, kad ten padėti kiaušiniai. Kasdama taip darbuojas uodega, kad saugokis, kieta kaip kastuvas.

Komentuoti