Kažkas nerealaus. Antigua Guatemala ir ugnikalniai

130-133 dienos

Antigua Guatemala – senoji Gvatemalos sostinė, apsupta ugnikalnių. Labai gražus ir jaukus miestas akmenimis grįstomis gatvėmis, todėl ne veltui yra didžiausias turistų magnetas Gvatemaloje. Visgi turistų labai nesijaučia, nes visos gatvės gražios ir žmonės išsiskirsto.

Žavios ir spalvotos Antigua gatvės

Susiradę hostelį, kuris pirmą naktį dviračių keliautojams siūlo nemokamai, jame sutinkame Hana ir Mark – du dviratininkus iš Naujosios Zelandijos, keliaujančius iš Aliaskos į Argentinos pietus. Jie yra visiškai išprotėję ir turbūt labiausiai įkvepiantys dviratininkai, kuriuos žinome. Stengiasi kuo daugiau maršruto važiuoti neasfaltuotais keliais, nevengia ir pėsčiųjų keliukų, o kartais stumiasi dviračius kukurūzų laukais, kad pasiektų reikiamą taką. Mark ir Hana patyrę dviratininkai ir keliautojai, dviračiais kalnuose važinėjantys jau kelioliką metų. Po trumpo pokalbio paaiškėja, kad mes skaitėme jų blogą prieš mėnesį planuodami savo maršrutą Meksikoje. Labai smagu sutikti juos gyvai. Mark yra profesionalus fotografas, tai nuo šiol vietoj mūsų nuotraukų (na gerai, galit priedo) tiesiog sekite jo instagram – tikra atgaiva akiai.

Hanos dviratis. Priekinė padanga – 75 mm pločio. Palyginimui, mes važiuojame su tikrai ne siauromis 40 mm.

Per mūsų viešnagę daug pasivaikštome žaviomis gatvėmis, nuo greta esančios kalvos pasigrožime miestu ir aplinkiniais ugnikalniais iš viršaus.

Antigua iš viršaus

Taip pat aplankome ir gražų turgų, kuriame įsigyjame suvenyrų – aš nusiperku piniginę. Ją naudosiu kelionės metu, bet vis tiek kažkaip pasijaučia kelionės pabaiga, nors dar liko daugiau nei mėnuo.

Turguje

Vis dėlto pagrindinė priežastis, kodėl mes esame Antigua, yra netoliese esantys ugnikalniai. Vienas iš jų yra aktyvus ir net iš miesto gali matyti reguliariai išspjaunamus pelenus. Žadame kopti į 3 976 metrų aukščio Acatenango ugnikalnį, nakvoti beveik jo viršūnėje ir naktį tikėtis pasigrožėti tik už 3 kilometrų esančio ugnikalnio Fuego (liet. Ugnis – labai taiklus pavadinimas) išsiveržimu.

Čiabuvės parduoda įvairius rankų darbo dirbinius Antigua gatvėse

Kopiam su vietiniais gidais, nes neturime nei kuprinių, nei šiltų striukų, pirštinių ar miegmaišių, o trūkstamą įrangą gidai gali parūpinti. Tik viską neštis reikia patiems, nebent nori sumokėti dvigubai už nešiką. Visą kelią debesuota, bet labai tikimės, kad prasigiedrys ir nuo viršaus galėsime ką nors matyti. Guodžia tai, kad žadame praleisti viršuje naktį, tai prasigiedrijimo šansai didesni, nei tik užkopiant ir nusileidžiant.

Pasiruošę kopimui

Lipti į viršų yra lengviau nei tikėjomės, nes prisiskaitėm daug atsiliepimų, kur keliautojai sakė, kad vos nemirė ar kad tai buvo sunkiausias jų žygis. Taip, vietomis gana statu, o kojos kasasi biriuose vulkaniniuose akmenyse, susimaišiusiuose su pelenais, bet dažnai stojame pailsėti ir stovyklą apie 3 700 metrų aukštyje pasiekiame po penkių valandų gana geros būklės. Aukščio mums visiškai nesijaučia, galbūt padėjo tai, kad jau praktiškai mėnesį gyvename ir miname dviračius 1 500 – 2 000 metrų aukštyje.

Debesyse netoli stovyklos

Stovykloje sutinkame Mark ir Hana, kurie užlipo praeitą naktį ir, kaip planavo, nakvos dar vieną naktį, kad Mark padvigubintų savo šansus padaryti gerų nuotraukų. Besišnekučiuojant apie tai, kad vakar jiems buvo puikus giedras oras, debesys ima skleistis ir Fuego atsiveria visu gražumu. Staiga atima žadą griausmas, kurį kopdami laikėme tolimu griaustiniu. Ne, tai buvo ne griaustinis. Pelenų stulpas pakyla iš Fuego ir suprantame, kad girdėjome reguliarius kas 20-30 minučių nedidelius išsiveržimus. Pasistačius palapines ir įsikūrus nakčiai, išsiveržimai sustiprėja ir gerai girdisi išmesti į orą ir vėliau ilgai riedantys akmenys ugnikalnio šlaitais. Virš palapinių ištiesiamas papildomas tentas, kad neprivarytų pelenų ant palapinių. Visgi šį kartą vėjas nepučia į mūsų pusę ir pelenų praktiškai negauname.

Fuego atidengia debesų šydą

Sutemus vaizdas rauna stogą: raudoni akmenys skrenda į visas puses, o po to vis dar karšti ir raudoni rieda šlaitais. Išsiveržimai kas kokias penkiolika minučių. Sunkiai apsakomas jausmas – sėdi ant vieno ugnikalnio šlaito naktį ir grožiesi šalia esančio ugnikalnio šou. Atrodo, kad niekada nenusibostų, bet prisižiūrim ir einam gulti, nes pusę keturių kelsimės ir šturmuosime viršūnę.

Mūsų turimas fotikas tik tiek išspaudžia, gyvai naktį buvo neapsakoma

Palapinėje vis pabundu nuo sprogimų ir grožiuosi išsiveržimais pro palapinės duris. Nors pabudau keliolika kartų, jaučiuosi neblogai ir lengvai užkandę ketvirto ryto šturmuojam viršūnę. Apačioje matome miestelių šviesas, tarp jų ir Antigua. Gražu matyti virtinę žmonių, kopiančių su žibintais ant kaktos. Kopti į viršūnę nebuvo sunku ir po valandėlės mes jau viršuje, beveik keturių kilometrų aukštyje. Temperatūra apie nulį, košia stiprus vėjas, tad susirengiame visus turimus rūbus. Grožimės saulėtekiu ir po truputį atsiveriančiais vaizdais. Paeiname aplink kraterį ir apžiūrime kryželį, pastatytą šešiems čia šiemet mirusiems nuo hipotermijos gvatemaliečiams. Fuego toliau šalimais spjaudo akmenis ir pelenus, bet tai niekada neatsibosta.

Saulėtekis beveik keturių kilometrų aukštyje

Žemyn leidžiamės kitu keliu ir yra labai smagu – leidiesi stačiu šlaitu per smulkius akmenukus ir pelenus, o batai klimpsta. Geriausia tiesiog greitai bėgti ir kilnoti kojas, kol jos neprasmego akmenukuose. Grįžus į hostelį ir pavalgius, pasijuntame pavargę ir po truputį pradeda skaudėti kojas. Sėdžiu ir galvoju, kad matėm ir patyrėm kažką nerealaus, iš kito pasaulio. Nežinau, kaip reikės permušti tamsoje išsiveržiančio ugnikalnio vaizdą ir dabar noriu tokių vaizdų ir potyrių dar ir dar.

Žemyn

 

Komentuoti