9 diena

Ilga, gera diena. Viskas prasidėjo išsukimu iš asfalto ir jau eiliniu pakilimu nuo 950 metrų iki beveik 1800. Kilti buvo šilta, bet po to labai maloniai važiavome per miškelį gaiviam aukštyje. Visgi po pusdienio atėjo laikas atsisveikinti su Sierra Nevada kalnais.

Nusileidimas buvo ilgas ir status, smagiu žvyrkeliu, daug kur išgraužtu vandens, tik spėk keisti trajektoriją. Mano stabdžių kaladėlės praktiškai sutrintos, bijau, kad per šitą nusileidimą stabdžiau jau plastiku. Taip žemai – 500 metrų aukštyje – nebuvome nuo kelionės pradžios. Kaip karšta, net su trumpom rankovėm norisi į pavėsį!

Besileidžiant pravažiavome ženklus, kurie atsisveikina Sierra Nevada vardu, po to ir Alpujarra regiono vardu. Kažkaip liūdnoka pasidarė, paskutinės kelios dienos čia buvo labai geros. Atsirado nuotaika, kad dabar tiesiog transportuosimės į Malagą ir visi smagumai praeityje. Per pietus net rimtai svarstėme sukti į Granadą, kuri už 45 km, praleisti ten parą ir tada lėkti plentu į Malagą. Visgi nusprendėme dar paiškylauti dviračiais gamtoje ir kol kas atrodo, kad tai buvo labai geras sprendimas.

Andalūzija gali pasiūlyti labai įvairios gamtos ir netrukus supratome, kad tarp mūsų ir Malagos dar yra įvairių kalnynų, o kai kurios viršūnės siekia 1500 metrų. Vakarėjant patekome į tarpeklį, iš kurio dugno kylame palei upę. Saulei leidžiantis taip ramu, į tarpeklį pamažu leidžiasi debesys, o mes žinome, kad šiąnakt nakvosime palapinėje ir tuo džiaugiamės. Po ilgos dienos pasiekiame nusižiūrėtą vietą stovyklai, kur mėnulio pilnaties šviesoje ir rašau šį įrašą. Gal mėnuliui nusileidus bus ir žvaigždžių, nes debesys iš tarpeklio kažkur išgaravo.

Komentuoti