5 diena

Šiandienos planas labai paprastas – kirsti dar vienus kalnus. Vakar pabaigėme pasivažinėjimą viename nacionaliniame parke, dabar turim pervažiuoti į kitą, o pakeliui mums kelią pastoja dar viena kalnų grandinė – irgi gamtos parkas. Mėgstantiems pažiūrėti į žemėlapį, iš pradžių sukome ratą Sierras de Cazorla, dabar kirsime Sierra de Baza, o vėliau važiuosime Sierra Nevada.

Iš vienų kalnų tolumoje atvažiavome, į kitus kylam

Lietaus išvengti nepavyko ir ryte šaltai išprausia. Kadangi buvo galima to tikėtis, šiandien laikomės asfalto. Pakeliui esančiame mieste susirandam nusipirkti šiokį tokį naują degiklį. Ir, aišku, pasistipriname antrais pusryčiais. Čia populiariausias pusryčių maistas – skrudinta duona su alyvuogių aliejumi ir įtrintu pomidoru bei česnaku. Labai gardu, mums ispaniškas maistas patinka.

Paėmėme porą sumuštinių ir į kelią

Kylam į viršų geras keturias valandas. Nors ir apsiniaukę, vis tiek su kiekvienu pakiltu 100 metrų atsiveriantys vaizdai vis gražėja ir gražėja. Tik labai šalta. Nusileidimui gerai apsirengiame, bet vis tiek pirštų ir kojų nejaučiame jau po pirmų kilometrų. Kažkokia čia audra sukinėjasi aplinkui, tai orai tokie visai ne ispaniški. O kai dar užvažiuoji į 2000 metrų aukštį, tai visai pajauti žiemą.

Kol kas aukščio rekordas – 2070 m

Apsistojame mažame mažo kaimelio viešbutuke. Kaip ir vakar naktį, esam vieninteliai viešbučio gyventojai. Ne sezonas. Tiesa, bandėme patekti į piligrimų albergę, bet atvažiavę radome užrakintas duris. Nes gi jau ne sezonas. Iš tikrųjų, nors kalnų papėdėse oras dar visai nieko, bet jei keliauji per kalnus, tai turbūt reikėtų atvažiuoti bent porą savaičių anksčiau. Arba pasiimti pūkinę striukę.

Raitosi kelias žemyn

Komentuoti