11 ir paskutinė diena

Šiandien paskutinė diena, kai važiuojam dviračiais. Poryt skrendam namo. Pusdienį buvom nusimatę dėžių dviračiams suradimui ir pakavimui, dar pusdienį išlošėm šiek tiek greičiau pravažiuodami maršrutą, tai turėsime visą dieną Malagoje.

Ryte dar nusukame į žvyrkelį, kuris kabina gamtos parko kampelį, o vėliau iššokame į plentą, kuriuo leidžiamės iki jūros, o tada jau pajūriu keliasdešimt kilometrų iki Malagos. Nusileidimas ilgas – nuo maždaug 1000 metrų iki jūros lygio. Nors oras besileidžiant pastebimai šiltėja, bet leidžiantis dideliu greičiu gana šalta.

Pakeliui miestelyje pamatome kavinę ir užsukame sušilti ir kavos. Aš dar pasinaudojęs proga užsisakau tostadą (skrudintą bagetę) su sviestu ir džemu. Vietiniai pusryčiams dažniausiai valgo tostadą su alyvuogių aliejumi ir įtrintu pomidoru arba su sviestu ir džemu. Man labiausiai patinka abu variantai iškart – dviguba porcija. Iš pradžių suvalgai tą su pomidoru, po to saldžią su džemu. Džiugina ir tai, kad tostada ir kava pusryčiams kainuoja 2 eurus, visai geras gyvenimas čia, Andaluzijoje, atvykus iš Vilniaus.

Prieš išlendant į pakrantę, reikėjo kirsti upę bei magistralę, prasidėjo gana urbanizuotos vietos, tad žemėlapyje nužiūrėjau, mano galva, originalų takelį, kuris šiek tiek eina didelės upės vaga, tada ją kerta ir galiausiai pralenda po magistrale. Buvo neramu, kaip čia bus su ta upe, jei kartais ji neisdžiūvusi. Visgi keliukas nebuvo labai originalus – kol fotografavomės išdžiūvusioje upės vagoje, tuo keliuku ir upės vaga pravažiavo gal penkios mašinos.

Upės vagoje intensyvus eismas

Laukėme, kol minsime dviračiais palei jūrą, nes tai dar vienas kontrastas mūsų kelionėje. Gana įdomu ir viskas išties kitaip, be to, labai šilta. Visgi, tiesą sakant, man ir užteko tų 40 km pajūriu iki Malagos. Gal kiek per daug urbanizuota, o gal aš dar gyvenu kalnų nuotaika, bet jei reiktų rinktis 10 dienų važiuoti pakrante, ar 10 praeitų kelionės dienų, pasirinkimas aiškus.

Į Malagą įvažiuojame labai paprastai, pajūrio miestas turi tą privalumą, kad dažniausiai pakrante eina dviračių ir pėsčiųjų takai ir gali labai civilizuotai atvažiuoti tiesiai į centrą. Tiesa, centre jau Toma skundžiasi, kad ji atprato nuo eismo ir viskas baisu, bet man kažkaip važiuojasi ramiai – piko valanda, tai automobilių nors ir daug, bet greičiai maži. Hipsteriškoje dviračių parduotuvėje-kavinėje mus informuoja, kad turi dėžių, bet jos už 5 km kitoje parduotuvėje, kurią jau pravažiavome įvaziuodami į miestą. Ką darysi, reiks važiuoti pasiimti. Užtat kol kalbamės su darbuotoju, atvažiuoja dviratininkas iš Kanados, kuris irgi ką tik atvažiavo į Malagą iš poros savaičių turo kalnuose panašiu, bet kartu ir skirtingu, maršrutu. Pasidaliname įspūdžiais, visi pasiskundziame, kad šiaip jau Andaluzijoje spalį oras turi būti geresnis, bet vis tiek smagu. Bus įdomu vėliau paskaityti jo kelionės užrašus internete.

Beliko gauti tas dėžes, viską susipakuoti ir dar liks laiko apžiūrėti Malagai. Kol kas įspūdis geresnis nei tikėjomės – laukėme masinio turizmo kurorto, o pirmas įspūdis yra gana jaukaus miesto.

Komentuoti