Išriedame su dviračiais iš kelto Tenerifė – La Gomera aštuntą valandą vakaro. Jau tamsu. Mes šiąnakt kėlėmės Vilniuje savo lovoje ir jau 19 valandų esame normaliai nemiegoję. Mūsų planas – nakvoti palapinėje pakilus iš miesto kažkur kalnuose, kas reiškia kilimą į kalną bent valandą tamsoje. Bet apie viską iš pradžių.
Jau tampa tradicija, kad šaltuoju metų laiku išvykstame atostogų ieškodami daugiau saulės. Šiemet tai – Kanarų salos. Toma nužiūrėjo dviračių maršrutų rinkinį per Kanarų salas, kuris ir tapo įkvėpimu. Sukombinavus kelis maršrutus į vieną, Toma paruošė atostogų dviračiais planą – aplankyti porą mažų Kanarų salų ir, kiek liks laiko, pasivažinėti Tenerifėje. Norėjom paturistauti daugiau gamtos sąlygomis, tad pasiėmėm stovyklavimo reikmenis – palapinę, kitus daiktus miegui, dujų degiklį, mažą puodą.
Pakilę labai anksti ryte iš Vilniaus, popiet leidžiamės Tenerifės pietiniame oro uoste. Lėktuve atsitiktinai sutinkame draugus, kurie vyksta atostogų į Tenerifę ir sutinka priglausti mūsų kuprinę savaitei, kas palengvina mūsų logistiką – ačiū jiems! Nesiplėsiu, bet šiandiena suplanuota iki detalių – išsinuomojame mašiną, sudedame dar neišpakuotus dviračius dėžėse ir likusius daiktus, užsukame į statybos prekių parduotuvę, kur nusiperkame turistinį dujų balionėlį, nuvažiuojame iki buto, kuriame apsistosime po maždaug savaitės, susirenkame dviračius ir apkarstome juos manta. Paskutinė dalis buvo labai karšta, nes neradome pavėsio netoli mašinos. Juokaujame, kad gal įdegėme už visą savaitę. Liko spėti numinti iki uosto ir įsilaipinti į vakarinį keltą į nedidelę La Gomera Salą. Spėjame laiku.
Kelte kyla visokių apmąstymų dėl nakvynės viešbutyje – esame beveik parą kelyje, o išlipus iš kelto laukia dar bent jau 500 vertikalių metrų pakilimo iki padorios vietos stovyklai. Visgi nusprendžiame minti. Yra romantikos jau pirmą atostogų dieną nakvoti palapinėje. Kelias kyla į kalnus, abiejose pusėse statūs šlaitai. Šviečia pilnatis, kartais atrodo, kad būtų galima važiuoti ir be šviesų. Iš anksto palydovinėse nuotraukose buvome nusižiūrėję lygesnę aikštelę netoli kelio palapinei pasistatyti, tik matėsi kažkokie keisti balti kvadratai nuotraukoje. Gal kokia kelio darbų technika, nusprendėme. Po geros valandos kilimo, tamsoje susirandame nusukimą į pėsčiųjų keliuką tos aikštelės link. Ten mus pasitinka ženklai: atsargiai, bitės. Nusileidus į aikštelę paaiškėja, kad tie kvadratukai yra baltai nudažyti aviliai 🙂 Būtų puiki stovykla, bet nutariame netikrinti, kur žiemoja bitės. Laimei, pavažiavus dar kelis šimtus metrų randame seno nebenaudojamo kelio atkarpą, kuri eina kalno šlaitu, kai tuo tarpu naujasis kelias eina tuneliu po kalnu. Ant to seno kelio ir pasistatome palapinę, praktiškai ant asfalto. Apie kažkokius valgymus kalbų net nėra – sudedame galvas ir iškart nulūžtame.
Paryčiais kaip tyčia pabarbena lietus. Ilgai netrunka ir, saulei tekant, lendame iš palapinės. Mus pasitinka pasakiškas vaizdas į slėnį, virš kurio pakilome. Tekančios saulės nutviekstos ryškūs žali šlaitai, net ir vaivorykštė kabo. Pavalgome, išsidžioviname palapinę ir į kelią. Persiritę per kalnų perėję, gauname ir pirmą nusileidimą. Pasileidus atsiduriame miestelyje, kur pasitaiko puiki proga sustoti kavos ir antrų pusryčių vietos kavinėje. Užvertus galvas į viršų matosi stati, aukšta uola, kurios viršuje matosi stiklinis apžvalgos balkonas. Pasistiprinus laukia labai status, labai sunkus ir karštas kilimas į kalną. Bekildami suprantame, kad galime aplankyti minėtą apžvalgos aikštelę – prisidės pirmyn atgal viso labo 4,5 km ir 200 vertikalių metrų. Taip ir padarome – buvo verta.
Antroje dienos pusėje toliau kylame ir galų gale išvažiuojame į nacionalinį parką, kuriame auga laurų miškas, tik ne tų paprastųjų laurų, kurių lapus dedame į sriubą, o kitos rūšies laurų medžių, būdingų Madeirai ir kai kurioms Kanarų saloms. Man jie primena hobitų kraštus iš Tolkino pasaulio – žalia, drėgna, paslaptinga ir labai daug paukščių čiulbėjimo.
Gerai padirbėjus, pasiekiame šio kelio aukščiausią tašką ir pradedame leistis. Leidžiamės gal tūkstantį vertikalių metrų, prireikė gerokai apsirengti ir net išsitraukti pirštines ilgais pirštais. Vėl gauname kelis lašus lietaus, bet kol kas su orais sekasi. Išlindus iš miško ir nusileidus žemiau, peizažas keičiasi. Apskritai gana įvairi diena, labai smagu. Vakarėjant pradedame darytis dviejų dalykų: kur pasipildyti vandens atsargas ir kur tinkama lygesnė vieta palapinei. Vandens paprašome stabtelėję kaimelio restorane, o potencialią vietą nakvynei nužiūriu žemėlapyje žiūrėdamas į gruntinius (liežuvis neapsiverčia sakyti žvyrkelius, kai realiai čia dažniausiai purvas ar molis, o ne žvyras) nusukimus iš asfaltuoto kelio bei iš horizontalių bandydamas įvertinti galimybę lygesnei vietai. Bingo! Jau išsukę pirmu keliuku netrukus privažiuojame posūkį, kur apsčiai lygios vietos. Vienintelė problema, kad jei kas važiuos naktį, gali užvažiuoti ant galvos mums bemiegant. Bet tokiu keliuku niekas nelaksto, jei apskritai kas nors juo važinėja be dviratininkų iš Lietuvos, ieškančių vietos stovyklai.
Naktis buvo labai šalta. Palapinės viduje laikrodis rodė +6 laipsnius, bet buvo labai drėgna. Dažnai pabusdavau nuo šalčio, bet buvo nepakankamai šalta, kad ką nors rimtai apie tai daryčiau. Tai apsimoviau kepurę, tvirčiau apsigaubiau miegmaišį ir iškentėjau iki ryto. O dar Lietuvoje sakiau, kad bus šiltos naktys ir gerai būtų lengvesni, plonesni miegmaišiai. Gal ir gerai, kad tokių neturim. Saulė leidžiasi prieš septynias, kyla apie septynias, tai jei nevažiuoji tamsoje, išeina kokios 10-11 valandų miegui 🙂 Bet nusikalėm su ikalnėm taip, kad 10 valandų miego atrodo pats tas.
Šiandien iš ryto vėl kylam. Maršrute specialiai įpynėm užsukimą į aukščiausią salos viršukalnę 1400 metrų aukštyje. Paskutiniai kilometrai iki jos tokie statūs, kad net stumti dviračius sunku. Užtat gražu, geras oras, o nuo viršūnės atsiveria vaizdas į visas puses. Matosi Tenerifės, La Palma salos, o El Hierro sala uždengta debesų ar miglos virš vandenyno.
Nuo čia – praktiškai visas kelias žemyn. Oras puikus, kelias lygus, pasaka. Net ir serpantinai tokie nepikti, gerai paėmus posūkį galima ir nestabdyti. Daug atsiveriančių panoraminių vaizdų į įvairius kalnų slėnius. Peizažas taip pat pasikeičia, nes atsiranda daug stūksančių uolų. Apskritai vietomis La Gomera mums primena Madeirą. Po 20 km leidimosi, pasimato ir uostas, į kurį atplaukėme prieš porą dienų, ir iš kurio išplauksime šįvakar. Nusileidus į miestą turim sočiai laiko buities darbams – apsiperkam maisto kitai dienai, nusiperkam laidą telefonui krauti (sugebėjome pasiimti neveikiantį), dėl visa ko nusiperkam vaistų nuo jūros ligos, pavalgome sočius šviežios žuvies pietus kavinėje. Dar lieka laiko iki kelto, tai aš įšoku į vandenyną nusimaudyti. Maudynės tokios šiaip sau, nors ir atgaivina. Vandens temperatūra apie +20, dugnas akmenuotas, tai sunku įbristi, o už poros šimtų metrų stovi laivai uoste, tai nežinau, kokio švarumo čia vanduo.
Keliamės keltu į kitą salą savo maršrute – La Palma. Keltas su persėdimu Tenerifėje, La Palma gerokai toliau, tai atvyksime tik prieš 11 valandą vakaro. Šičia dar vakar užsisakėme viešbutį, nes žinom, kad būsim nusikalę ir jau neprošal išsiplauti kelis rūbus. Antrame kelte, kuriame užtrukome daugiau nei prieš 3 valandas, ir rašau šiuos žodžius, kol Toma snaudžia šalia. Kelte žmonių ir automobilių labai mažai, turėtų gerokai deginti degalų į minusą. Spėju, gauna kažkokias subsidijas, kad kursuotų ir ne piko metu…
Parašykite komentarą