Jau kuris laikas norėjom į Himalajus, konkrečiai į Nepalą. Pagaliau atėjo tam laikas. Šįkart nusprendėm palikti dviračius namie ir žygiuoti kalnuose pėsčiomis, kaip kad jau esame darę aplink Monblano masyvą. Mūsų planas – pasivaikščioti labai populiariu maršrutu aplink Anapurnos masyvą ir, jei spėsim, užsukti į vieną iš Anapurnos bazinių stovyklų, kur alpinistai pradeda kopimus į rimtas viršukalnes.
Išskridę iš Lietuvos popiet, praleidę pusnaktį Delio oro uoste, gana nuvargę kitos dienos ryte jau leidžiamės Katmandu. Atrodytų, norėtųsi į viešbutį ir pasnausti, bet reikalų daug. Oro uoste viza, bagažo atsiėmimas užtrunka ir kol darbo laikas nesibaigė tiesiai iš oro uosto lekiam nusipirkti Anapurnos nacionalinio parko leidimų. Nusimetę daiktus viešbutyje ir papietavę, einam į turgų, kur susirandame trūkstamų dalykų – išsikeičiam pinigų, nusiperkam vietinę mobilaus ryšio kortelę ir vaistų nuo kalnų ligos. Dviejų rūšių vaistų, kurių Lietuvoje gautume tik su receptu, čia perkame tiesiog vaistinės kioske už ~2 eurus.
Tik pavalgius pietus, nužiūrim, kaip čia valgomas Nepalo nacionalinis patiekalas – dal bhat (ryžiai su lęšiais). Susiverti įvairius padažus ant ryžių ir valgai rankomis arba su šaukštu. Nusipirkus tokį patiekalą ryžių, lęšių, ir priedų papildymai yra nemokami, tai valgai iki soties. Aš to iš pradžių nežinojau ir kai suvalgėm savo porciją ir padavėja klausė, ar norim dar, sakėm ne ir atidavėm lėkštę kaip kokie turistai 🙂
Turbūt dėl pietų atsiranda papildomų jėgų ir einam pasivaikščioti po senąją Katmandu dalį. Šiandien prasideda didžiausia induistų religinė šventė Nepale – Dashain festivalis, trunkantis iki 15 dienų. Tai gatvės pilnos žmonių, einančių iki šventyklų. Šaligatvių Katmandu mažai, eismas vyksta bet kaip (papysi ir važiuoji kur tau reikia, kad ir prieš eismą), tai tiesiog eini ir žiūri kad kas nepervažiuotų. Truputį pamaklinėjam, pažiūrim šventyklas ir pagrindinę aikštę ir grįžtam į viešbutį nakvynei.
Ryte kylam prieš šešias, nes prigąsdino, kad daug žmonių festivaliui važiuoja į tėviškę ir galim negauti vietos autobusuose. 6:20 jau esam stoty, kur milžiniškoje stovėjimo aikštelėje pilna mikroautobusų, autobusų ir, aišku, žmonių. Eilėje prie mikroautobusų kasos į mums reikiamą Besisahar miestą jau daugiau nei 50 žmonių ir eilė nelabai juda. Norėjom važiuoti mikroautobusu, nes jais kelionė trunka pora valandų trumpiau. Bet kol Toma eilėje, nueinu patikrinti autobusų ir vietinis užrodo neaiškų autobusą už stoties aikštelės ribų, kuris kol kas beveik tuščias – esu tik aš ir dar 3 tokie pat besiblaškantys balti turistai. Nutariam, kad čia labiau užtikrintas būdas nukeliauti į Besisahar šiandien nei stovėti eilėje be aiškumo, ar gausim bilietų. Kol parsivedu Tomą per penkias minutes, autobusas jau turi jau 10 keleivių. Bet čia įvyksta keliavimo tokiose šalyse klasika – renkam žmones, kol autobusas prisipildo absoliučiai pilnas, įskaitant ir krepšiais nusėtas grindis bei stogą ir pajudam tik po daugiau nei valandos nuo įsėdimo.
175 km važiuojam 8 valandas. Eismo daug, keliai eina per kalnus, vietomis nuplauti nuošliaužų ar vyksta remonto darbai. Daug kur kratomės per duobes ar purvo kupstus paliktus liūčių sezono. Pora kartų sustojam užvalgyti ir į tualetą pakelėje. Vietomis labai daug dulkių ir tenka užsidaryti langus, kas reiškia karštį. Bet bendrai paėmus, yra geriau nei buvome prisiskaitę internete. Bet nežinau, ar norėsis kartoti dažnai 🙂 Vaizdai įdomūs, autobuse yra televizorius, kur iš pradžių leido nepalietiškus muzikos klipus, o po to vietinius trilerius su juokingais efektais. Pabaigoje važiuojant per kaimukus kokią valandą vežėme vyriškį su ožka. Ožka labai paklusni, ramiai stovėjo praėjime tarp sėdynių.
Atvažiavus į Besisahar, iškart prisistato vietinis vairuotojas ir susideram dėl džipo į tolimesnį kaimelį, kur autobusai jau nepravažiuoja. Pasisekė, kad spėjam rasti transportą dar šiandien, nes jau tuoj tems ir galvojom, kad teks kelionę pabaigti tik kitą dieną. Šešiese su kitais turistais vakariečiais susispaudžiame į džipą (keturi gale, trise su vairuotoju priekyje) ir dardam 30 km dar dvi valandas su trupučiu. Į Jagat atvykstam jau tamsoje ir apsistojame vairuotojo brolio svečių namuose. Bevakarieniaujant, kartu važiavęs ispanas prisimena, kad prieš ketverius metus važiavo būtent šitą atkarpą su tuo pačiu vairuotoju. Jei žmogus eina tą patį žygį antrą kartą (tiesa, dabar su drauge, kuriai pirmas kartas čia), turi būti gerai 🙂 Mes Himalajuose ir rytoj prasideda žygis!
Parašykite komentarą