Vakar persitransportavome į Ghorepani miestelį ir tarsi truputį kitą pasaulį. Šis miestelis labai populiarus tarp turistų ir žygeivių, nes jame ne tik praeina populiarūs maršrutai, bet dar ir yra labai populiari pramoga ir tik dienai atvykusiems keliautojams: visur internete rašo apie stebuklingai gražų saulėtekio vaizdą nuo netoliese esančios Poon Hill kalvos. Kad tą pamatytum, reikia atsikelti apie 5-tą ryto, valandą lipti laiptais į kalvą ir tada žvalgytis į visas puses kiek širdis geidžia. Internetai sako, kad nuo tos kalvos matosi bent 3 aukštesnės nei 8000 m viršūnės ir dar daug visokių žemesnių.
Iš nuotraukų internete šitas saulėtekis ant kalvos atrodė kaip labai išpūstas reikalas. Matosi ten daug tų kalnų, nu bet daug kur jų matosi. Ir kam ten belstis prieš saulėtekį, jei po to lauki, kol saulė normaliai patekės, kad galėtum nufotografuoti kalną ne šešėlyje? Žodžiu, buvom labai skeptiški, lūkesčiai visiškai nuliniai, bet nutarėm vis tiek atsikelti ir nueiti.
Naujoj lokacijoj naktis maloniai šilta, gal net nėra žemiau nulio – aukštis čia tik 2800 m. Kartu su minia žmonių pajudėjom link kalvos viršaus. Takas visai padoriai prižiūrimas, laiptai net karts nuo karto apšviesti. Tiesa, už užlipimą reikia dar ir susimokėti 150 rupijų.
Užlipom ant kalvos su pirma šviesa. Dar net ir tamsoj matosi daug visokių kalnų viršūnių. Jos nėra labai arti, bet ir ne taip toli, kaip tikėjausi, tai vaizdas tikrai gražus. Viršijo mūsų (labai žemus) lūkesčius. Žmonių kaip ir daugoka, bet kaip ir netrukdo. Kažkas į vieną kampą nuėję, kiti į kitą, treti arbatėlę gurkšnoja. Visiems vietos ir vaizdų užteko. Galutinai verdiktas buvo, kad vaizdas tikrai neblogas, bet gal kitą kartą lipčiau ten ne saulės pasitikti, o kiek vėliau. Nes vaizdui kaip ir nekenkia, o masofkės jausmas būtų tikrai mažesnis.
Grįžę nuo kalvos, papusryčiavom ir leidomės į tolesnį kelią. Po persitransportavimo dabar esame žemiau ir einame link Anapurnos (pietinės) bazinės stovyklos. Tiesa, mūsų maršrutas kiek nestandartinis, nes čia bandom sulipinti du skirtingus maršrutus į vieną. Tai kol kas per kalnus ir kanjonus bandome iškirsti į slėnį, kuriuo tada sukilsime į tą bazinę stovyklą.
Kadangi esame apie 2500 m aukštyje, vaizdai labai skiriasi nuo mūsų paskutinių dienų maršrutų. Čia einam per mistiškas girias, palei upes ir krioklius. Viskas dar gana žalia, nors ir rudenėja. Snieguotas viršūnes matom tik iš toliau. Pirmoje maršruto pusėje perėjom Deurali perėją (gana juokingą, nes tik 3000 m aukščio) ir tada leidomės link kanjono ar tai slėnio dugno. Šiandienos maršrute ko jau ko, bet laiptų tikrai netrūko. Lipom jais ir į viršų ir žemyn. Turbūt 80 procentų laiko buvo laiptai.
Šiandien sutikom tikrai daug žmonių, einančių į vieną ir į kitą pusę. Visi daro gana skirtingus dalykus šitoje vietoje. Kas pabaiginėja Anapurna rato maršrutą, kas daro kitą 5 dienų maršrutą, kas išėjo tik dienai pasivaikščioti. Paskutiniai pora kilometrų gerokai pakankina, nes lipam stačiais nepertraukiamais laiptais. Gerai bent kad temperatūra nei per karšta nei per šalta.
Galiausiai mišku prieinam Tadopani miestelį, kuriame kaip ir planavome nakvynę. Dar gerokai anksti, tai svarstom gal eiti toliau, bet nusprendėme kad kadangi rytą pradėjom 5-tą, tai nėra taip ir anksti. Dar plius bus ir puiki proga išsiskalbti ir išsidžiovinti šiek tiek rūbų. Nors ir merino vilnos marškinėliai, tad nesmirda, bet po dešimt dienų jau visai malonu atsižviežinti. Plius dar ir plaukus bus proga išsiplauti, nes aukštai, kur šalta nedrįsau plauti ir lauke džiovinti jų, tai jau irgi bus kokios 6-ios dienos nuo paskutinio plovimo.
Parašykite komentarą