Paskutinė žygiavimo diena. Dėl sveikatos nusprendėme nebetempti, šiandien nusigauti iki Pokharos ir baigti žygiavimą. Naktį Sirvydas kosėjo kaip užsivedęs, aš irgi ryte plaučius bandau iškosėti, tai reikia eiti pirkti vaistų ir gydytis. Iš nakvynės vietos jau praktiškai buvo galima sėsti į autobusą ir važiuoti, bet Sirvydas dar pasilinksminimui nužiūrėjo maršrutuką, kuris eina praktiškai lygiagrečiai keliui, bet gerokai žemiau, palei upę. Juo paeisim, kol įsilies į kelią ir tada jau šoksim į kokį tais transportą.
Išėjus iš Jhinu Danda miestelio pirmiausia mūsų laukė ilgiausias iki šiol matytas, beveik 300 m ilgio kabantis tiltas. Visai įspūdingas, ženklai sako neiti kartu su asilais ir arkliais. Nors ir sakyčiau, kad man susidoroti su kabančiais tiltais Nepale sekėsi geriau nei tikėjausi, vis tik didelio džiaugsmo aš eiti jais taip ir nepajaučiau.
Už tilto nusukome į mažą takeliuką, kuris turėtų vesti ten, kur mums reikia. Nors ir buvo kelio ženklas su reikalinga kryptimi, takelis daug pasitikėjimo nekėlė. Ėjo per lūšnelių kiemus, kai kur gerokai apžėlęs, kai kur visai nematomas. Bet viena senolė pamojavo mums, parodė su ranka kur eiti, tai gal viskas ir bus gerai.
Po poros kilometrų per miškelį ir takelį priėjome galelį. Mūsų takelis turėjo eiti tiesiai, bet toks neegzistavo. Buvo tik kitas takelis, kuris vedė į kairę, per tiltą į kitą upės pusę. Trumpai pašnekėję, kad kito pasirinkimo nėra, pradėjom leistis link tilto. Prie tilto pastebėjom, kad vis tik egzistuoja takelis į mums reikiamą pusę. Panašu, kad būta didelės nuošliaužos, tai mūsų takelis irgi nušliaužė ir vedė per tą akmenų krūvą. Gana įspūdinga, kad takelis vietomis atrodė visiškai apleistas ir nenaudojamas, bet per tą nuošliaužą, buvo labai gerai sužymėtas rodyklėmis ant akmenų, kaip iškopti į viršų.
Po tos nuogruvios mano moralė irgi gerokai sugriuvo. Nežinau ar čia liga, ar karštis, ar šiaip nuovargis, bet kuprinė atrodė kaip akmenų prikrauta, vos vilkau kojas. Teko prisėsti ant akmenėlio ir išlieti vieną kitą ašarėlę. Nors šiaip tai buvo sunku suprasti, ar ten ašaros, ar prakaitas, ar snargliai varvėjo veidu. Bet kuriuo atveju, po pertraukėlės ir sausainiukų pasidarė geriau. Gana lėtai, bet ėjome tuo apleistu takeliu, nesutikdami nieko, tai priartėdami, tai nusileisdami prie upės. Atgaiva būti be masės kitų žygeivių, kaip paskutines dienas. Per visus 9 km praėjome vos porą 2-jų trobų kaimelių, kur gal teoriškai net ir svečių namai veikia. Bet iš takelio būklės sprendžiant, daug turistų čia nesilanko.
Galų gale išlindę ant kelio labai greitai susistabdėme autobusą, gavome prestižines (vieninteles laisvas) sėdimas vietas vairuotojo kabinoje ir per nepilną valandą nuvažiavome iki Nayapul miestelio, kur oficialiai baigiasi Anapurnos bazinės stovyklos maršrutas. Suvalgėm pietus už gerokai mažesnes kainas nei kalnuose (mano makaronai kainavo 200 rupijų, kai kalnuose kartais ir 500-600 būdavo) ir su vietinių pagalba greitai susišaudėme taksi į Pokharą.
Iš po kalnų, Pokharoje didžiulis pasikeitimas. Nors eismas ir ne toks chaotiškas kaip Kathmandu, bet vis tiek jo daug. Įsikūrėme viešbutyje prie ežero, išsiprausėm ir užbaigėm žygį su skania vakariene labai neįprastai prabangiai atrodančiame restoraniuke paežeryje.
Parašykite komentarą