36-39 dienos
Po ilgos viešnagės Cannon Beach miestelyje, judame į pietus. ‘101’ – dabar mūsų naujas mėgstamiausias(?) skaičius = kelias. Juo didžiąją laiko dalį važiuosime iki pat Kalifornijos. Pirmoji jo atkarpa nelabai nedžiugina. Kelkraščiai ne visur platūs ir kai kur užteršti lapais, šakomis, žvyru ir šiukšlėmis, o eismas gana intensyvus (o dar net ne atostogų įkarštis). Tačiau vėliau supratom, kad pirmas įspūdis buvo klaidingas. Kelias iš tikrųjų labai vaizdingas ir eismas ne sekmadienio vakarą – visai pakenčiamas. Be to, kartais pasitaiko nusukimų, gražesnių kelių variantų. Jei jie nebūna uždaryti. Šiemet JAV žiema buvo labai audringa – privartyta daug medžių, nuslinkę daug šlaitų. Ne viskas dar sutvarkyta, kai kur užtruks ir ne vienerius metus. Mūsų kelyje dar laukia gana dideli apvažiavimai dėl nuplautų tiltų, pakeleiviai jau įspėja pasidomėti iš anksto.
Dabar mūsų naujas palydovas – vandenynas. Taigi, nuotraukos, įrašai – viskas tik apie vandenyną. Nors nuo kelio matosi ne visada – pasislepia už didžiulių girių, atitolsta, pasidaro įlanka, bet netrukus vėl išlenda visu gražumu. Svarstome, kada jau atsibos tas vandenyno vaizdas. Gal niekada. Kol kas kiekvieną dieną matom jį vis kitokį. Tai apniukusį, tai apšviestą saulės, tai įrėmintą smėlėto paplūdimio, tai didžiulių uolų. Tai ramų, tai pasiutusį. Jau pastebėjome, kad ir oras čia keičiasi panašiai greitai, kaip ir kalnuose. Vieną minutę saulėta, kitą – nieko nebematyti per didžiulį rūką. Ir prognozėms sunku pataikyti, kai toks įnoringas vandens telkinys viską diktuoja.
Pakeliui pravažiuojame daug apžvalgos aikštelių, vaikščiojimo takelių, kurie veda iki iškyšulių, upelių, švyturių ar slaptų papluūymių. Sustojame ne visur, tik, kur girdėjome, kad labai gražu, arba pakeliui susižavime vaizdu. Vieną dieną, poilsiui nuo dviračio, porą valandų žygiavome iki iškyšulio. Tačiau vaizdu likom nusivylę – nuo kelio matėme ir geresnių. Bet bent jau smagiai pavaikščiojome mišku. Pakeliui pirmą kartą pasinaudojame specialiai dviratininkams padarytu mygtuku prie tunelio – prieš įvažiuodami paspaudžiame, kad automobiliams degtų įspėjantis ženklas, kad tunelyje dviračiai ir sulėtintų greitį.
Užsukame į Tillamook miestelį, kuriame įsikūrusi didelė pieninė. Jie turi atidarę ir centrą lankytojams – galima ir ekspoziciją apie karvučių – pieno verslą pažiūrėti ir sūrio padegustuoti, ir ledų paragauti. Mes šios gamyklos jogurtus skanaujame jau kuris laikas, dėl to nepraleidžiam progos apsilankyti. Kažkaip nepastrateguojam ir ateinam nepavalgę – tai visko labai norisi. Pridegustuojam sūrių (šitie nemokamai) ir tada jau kertam ledus. Dar nusiperkam lauktuvių ir į kelią.
Pakrantėje daug valstijų parkų, kuriuose įrengtos sotvyklavietės. Mes visada ieškome pigiausių vietų – hiker/biker sites – kurios neturi privažiavimo automobiliu, dažnai yra toliau nuo dušų ir vandens kranelių. Bet dažniausiai tokios vietos ir būna pačios gražiausios, jautiesi kaip kad stovyklautum natūralioje gamtoje, bet vis tik gana netoli turi dušą ir kitus patogumus. Be to, Oregone tokios vietos kainuoja tik $5 žmogui.
Vieną naktį nakvojame tarp didelių medžių, už kelių metrų ošiant vandenynui. Pasikabiname hamaką ir džiaugiamės vaizdu. Sirvydui besikrapštant palapinėje, voverė įsisuka į maisto maišelius ant stalo, o didžiulis paukštis įdėmiai stebi. Kitą naktį randame suplėšytą maišelį su šiukėšlėmis – aiškiai ne meška, bet kažko būta. Aš svarstau, kaip pasidaryti periskopą iš palapinės vidaus – būna labai smalsu pamatyti, kas naktį tuos garsus kelia.
Į pamatytų gyvūnų sąrašą dar pridėjome ir ruonius, bei kormoranus. Visai netikėtai fotografuojant švyturį pamatėme, kaip ant smėlio link jūros kerėplioja ruonis! Pasirodo toje vietoje jų daug ir net kelių rūšių. Vietinė gamtininkė papasakoja, kad šiuo metu čia lankosi viešnia – šiame paplūdymyje negyvenanti, bet čia jauniklius perėti pasirinkusi ruonė. Pridėliota žiūronų lankytojams, galima iš tolo stebėti ir netrukdyti jų gyvenimo. Ruonių vėliau matome ir kitose pakrančių vietose. Be ruonių uolos nutūptos ir kormoranų. Mums atrodo, kad ne tokių, kaip Lietuvoje. Čia jie juodi su mėlynais pakakliais. Labai smagios pramogos pertraukėlėse tarp mynimo.
Be gyvūnų jau sutinkame ir keliautojų dviratininkų. Sutinkame ir keliaujančių į šiaurę, ir pakeliui, kaip ir mes, į pietus. Sutinkame ir kunigą, kuris yra numynęs tiek kilometrų, kad būtų jau dešimtas kartas aplink pusiaują. Su savo keliais tūkstantėliais kilometrų, pasijuntame juokingai. Po beveik mėnesio keliavimo nesutinkant kitų dviratininkų, labai smagu pagaliau nebebūti vieninteliais dviratininkais stovyklavietėje. Važiavimo tempai skirtingi, dėl to su vienais pašnekame tik vienoje nakvynės vietoje, su kitais – susitinkame ir pakeliui kelis kartus.
Parašykite komentarą