74-75 dienos
Galų gale atėjo ta diena, kai kertam Meksikos sieną. Jau kurį laiką laukiau šio momento ir dabar atidarysim kitą kelionės etapą. Bus kita kultūra, mažai žinoma kalba, prasta infrastruktūra dviračių turizmui, tad bus sudėtingiau, bet galbūt ir įdomiau. Susisiekėm su warmshowers nare Sandra, gyvenančia Tijuanoje, kuri kaip tik šeštadienį važiuoja pasivažinėti dviračiu į San Diegą ir susitinkam su ja prie sienos dar JAV pusėje.
Tijuana – San Ysidro pasienio punktas yra vienas iš labiausiai apkrautų pasaulyje. Dauguma šaltinių teigia, kad labiausiai apkrautas pasaulyje, kai kurie, kad antras, bet jie neįvardija, kas galėtų užimti pirmą vietą. Mes jį kertame kartu su pėsčiaisiais per atskirą eilę, tad ilgai laukti netenka, nors kasdien pėsti sieną kerta keliasdešimt tūkstančių žmonių. Tiesa, yra ir kitų būdų kirsti sieną ties Tijuana – per paskutinį dešimtmetį buvo demaskuoti keletas nelegalių tunelių tarp Tijuanos ir JAV. Vienas iš jų turėjo netgi vėdinimo sistemą, apšvietimą ir geležinkelį marihuanai gabenti!
Mes turim šiokią tokią problemėlę, mat JAV sieną kirtom žeme iš Kanados ir į pasą įsegė popierinę imigracijos formą, kurią prisakė būtinai grąžinti JAV pareigūnams paliekant šalį. Atseit kitaip nežinos, kada išvykom iš šalies ir ar nebuvom ilgiau, nei leidžiama. Bėda ta, kad Tijuanos punkte JAV posto išvis nėra. Įeini su pėsčiaisiais į tokį angarą ir ten iš karto meksikiečių patikra. Amerikiečiams visiškai neįdomu, kas ir kada palieka šalį. Klausiam Sandros, ką daryti, ji sako, kad jei labai norim, kažkur kažkam vėliau galėsim atiduoti tą formą, bet jie ją tiesiog išmeta į šiukšliadėžę 😀 To paties perklausiam Meksikos pareigūno. Jis žiūri į popiergalį pase, sako, tai čia mums neįdomu, čia amerikiečių popieriai. Tai, sakom, amerikiečių čia nė kvapo nėra. Jis skėsteli rankomis. Uždeda Meksikos antspaudą į pasą, tad kažkokį įrodymą, kad išvykom iš JAV, turim. Kitoje sienos pusėje mūsų jau laukia Sandra, kuriai eilėje laukti nereikėjo. Sutariam visgi numinti pusę kilometro prie įvažiavimo į JAV posto, kur galėsim atiduoti tą popiergalį amerikiečiams. Paaiškinam JAV pareigūnams situaciją, išsegam dokumentus iš pasų ir atiduodam. Mums nueinant įdėmiai žiūriu, ką jie su tais mūsų popieriais darys. Įmetą į tokį plastikinį maišelį, kabantį ant tvoros. Norėčiau tikėti, kad ten specialus dokumentų maišelis, bet panašiausias tai į šiukšlių maišą.
Iš pradžių norėjom pas Sandrą apsistoti tik vieną naktį, bet ji iš karto siūlo pasilitki dvi, padės suplanuoti maršrutą per pusiasalį, pamatysim Tijuaną. Skamba gerai, taip ir darome. Gauname labai gerą įvadą į Meksiką, iš karto vakarienei Sandros sesės vyras kepa krevetes ir žuvį ir valgome naminius tacos. Kitą dieną Sandra pavežioja po miestą, nuvažiuojame į turgų apsipirkti. Panašiai kaip Kalvarijų turgus, tik linksmesnis, su žymiai daugiau vaisių ir geriau organizuotas. Susikrauni norimus vaisius į krepšelį, tada nueini prie svarstyklių, tau viską pasveria ir duoda kvitą. Palieki krepšelį, eini į kasą susimokėti ir susimokėjus žiūri, kad tau jau tiesia tavuosius vaisius maišeliuose. Nusiperkame tamales su ananasais vakarienei ir kepto kokoso saldumynų dabar. Labai skanu. Aš susidomiu mangais su čili pipirais, tad paragaujame ir jų, stebėtinai neblogai.
Pietums važiuojame valgyti tacos su mėsa, kuriais garsėja Tijuana. Vagonėlis tiesiog gatvėje, perki ir valgai atsistojęs. Vieta populiari ir vien darbuotojų gal penki, viskas sustyguota. Aš paragauju ir taco su žarnomis. Visgi su kepta kiauliena geriausi. Apskritai Tijuana palieka didelio, šurmuliuojančio miesto įspūdį, kuriame yra, ką nuveikti. Centriniuose rajonuose jaučiamės ne mažiau saugūs nei bet kuriame didmiestyje. Sandra vakare užveža ant kalvos, nuo kurios matosi pusė Tijuanos – šviesos niekada nesibaigia ir eina iki pat horizonto.
Sutvarkome ir smulkius reikalus – nusiperkame SIM kortelę su mobiliu internetu Meksikai, aš pakeičiu grandines abiems dviračiams. Grandines nusipirkęs vežiojuosi jau savaitę, bet vis nerasdavom laiko. Beje, nuo šiol važiuosime su Lietuvos vėliava! Vėliavą pirkome dar būdami pas Vilių Silicio slėnyje, bet niekaip neradome laikiklio vėliavai. Sandra turėjo savadarbį kotą, kuriame išgręžiame porą skylių, pasitelkiame visagalius plastikinius užveržėjus (zip tie) ir pritvirtiname vėliavą prie dviračio. Labai gerai, kad nutarėme likti dviems naktims.
Pasižiūrime detaliau, kas mūsų laukia keliaujant pusiasaliu ir išsirenkame maršrutą. Jei iš pradžių iš Google Maps buvau susidaręs įspūdį, kad Baja yra labai tuščia ir kartais vandens reikės vežtis dviems paroms, tai šiek tiek palengvėja – Baja retai apgyvendinta, bet vandens pasipildyti turėtume galėti bent kas 50 kilometrų ar dažniau, gal tik viena kita sudėtingesnė atkarpa po 100 kilometrų. Pasirodo, Google ne visagalis ir daug ko neturi žemėlapiuose. Aišku, bus labai karšta ir nuo šito jau neišsisuksim. Žadame anksti keltis ir važiuoti rytais, o perpiet jau stoti nakvynei. Žiūrėsim, kaip seksis 🙂
Parašykite komentarą