Kalnai visada džiugina. Jasper – Lake Louise

7 diena

Nuvažiavom 86 km, bendro sukilimo buvo 900 m ir dabar esame 1600 m aukštyje. Jasper nacionalinis parkas nuostabaus grožio – puikus kelias, iš abiejų pusių statūs kalnai. Kalnų vaizdai visada džiugina širdį.

Parkas vasarą labai populiarus, bet šiuo metų laiku yra tik viena kita mašina. Vakar matėme elnių, šiandien voverių, įvairių paukščių, o Sirvydas išgąsdino šalikelėje buvusį kojotą. Minti per kalnus sunku, ypač tokius atstumus, bet labai lėtai judėti negalime sau leisti – nėra nakvynės variantų, be to, reiktų vežtis labai daug maisto ir vandens. Taip pat nesinori būti užkluptiems blogo oro kalnuose. Užtat vaizdai atperka visus sunkumus.

Nakvosime nuostabioje trobelėje kalnuose. Užsisakėme nakvynę hostelyje ant upės kranto, kuriame nėra elektros ir vandens. Vandenį semi iš upės ir virini, yra dujų balionas, kuris taip pat maitina ir šildytuvą kambaryje. Yra ir dujinės lempos, kaip 18 amžiuje – prikiši degtuką ir įjungi dujas. Labai faina vieta, reiktų sugrįžti ir vasarą. Tiesa, šiai vasarai jau turbūt nebėra vietų. Žiemą hostelyje nėra ir personalo – pasirašai, kad supranti rizikas ir pats esi už viską atsakingas, jie paštu atsiunčia spynos kodą ir tiek žinių. Atvažiavęs prabrendi sniegu, po to atsikasi keliukus ir gyveni. Tikra romantika. Sirvydas nustato žadintuvą 2 val. nakties – šiąnakt giedra, o, sako, kad čia dar kartais matosi Šiaurės pašvaistė. Gal atsigriebsim už Islandiją.

8 diena

Išsirinkome turbūt pačią šalčiausią naktį žvaigždžių stebėjimui – lauke -10. Bet padejavę išlendame iš šiltų miegmaišių ir einame į lauką. Ir ne be reikalo. Dangus žvaigždėtas žvaigždėtas, bet Šiaurės pašvaistės nematyti. Sirvydas bando fotografuoti, bet dar neįgudom naudotis savo nauju fotoaparatu, dėl to gražių nuotraukų nepavyksta padaryti. Nusprendėm, kad šito pasimokysim kokią šiltą naktį, kai būsiime piečiau. Tiesa, žiūrint į nuotraukas su ilgu išlaikymu, kad ir neryškiai, bet galima įžvelgti Šiaurės pašvaistės užuomazgas.

Rytą vis dar šalta, bet bijodami prognozuojamo sniego popiet, keliamės anksti ir ruošiamės važiuoti. Ledinis upelio vanduo atgaivina ir paruošia naujai dienai. Paliekame šiltus guolius ir miname tyliu keliu su saulės apšviestų kalnų vaizdais. Jausmas tikrai nerealus – prieš akis ilgas tuščias kelias su ta amerikietiška geltona kelio linija, o šonuose didžiuliai snieguoti kalnai. Norisi kas penkis metrus stoti ir fotografuoti.

Truputį padirbėję įveikiame pirmąją kalnų perėją – 2035 m aukštyje. Panašu, kad Kanados Rokiuose toks aukštis nieko nestebina, dėl to ši aukščiausia kelio vieta net nepažymėta jokiu ženklu, taigi net nesifotografuojame ir neįamžiname pirmosios įveiktos viršūnėlės.

Smagiai nusleidę atgal į 1400 m aukštį tikimės rasti nakvynę hostelyje, tačiau randame jį uždarytą. Tiesą sakant, mes kaip ir žinojome, kad jis uždarytas renovacijai, bet tikėjomės rasti ten dirbančius žmones ir įsiprašyti į kokią kertelę nakvynei. Deja, hostelyje nei gyvos dvasios. Kadangi kitas variantas nakvynei – uždarytas kempingas – nelabai vilioja (naktį ir vėl prognozuoja šalčius), apšniukštinėję visus kampus randame neužrakintą pirties namelį – kaip tik mums. Nusprendę, kad išsikūrenti pirtį būtų per daug įžūlu, tiesiog pernakvojame ant gultų.

9 diena

Ir vėl keliamės anksti, kad nuvažiuotume suplanuotus 92 km iki nakvynės vietos. Šiek tiek pagreitinome savo kelionę per kalnus, kadangi naktimis labai šalta, o šiltų nakvynių vietų praktiškai nėra. Ir vis laukiam to žadėto sniego, nes juk negali trečią dieną sektis ir prognozės vis neišsipildyti. Šiandienos maršrute ir vėl sukilimas į 2088 m aukštį per pirmuosius 50 km, o likę – smagus nusileidimas žemyn.

Dažnai susilaukiam nustebusių žvilgsnių iš aplenkiančių automobilių, papypsenimų ir paskatinimų. Kinų turistams esam net didesnė atrakcija už kalnų vaizdus – mus filmuoja. Tačiau patys jau pripratom prie to vaizdo ir jausmo, kad nepaisant sauso kelio, aplink visur pusnynai. Užkilę į viršūnę dar nužingsniuojame per snieguotą takelį iki apžvalgos taško. Deja, ežeras, kuris matosi, kol kas dar visiškai užšalęs ir užsnigtas. Bet vaizdas vis tiek stulbinantis. Būtų įdomu čia apsilankyti ir vasarai įsibėgėjus.

Likus 30 km iki nakvynės vietos prasideda pūga. Gerai, kad visas atstumas – žemyn, dėl to lekiam 50 km/val. greičiu ir gana greitai pasiekame Lake Louise miestelį. Nors mes ir pasiruošę blogam orui – turim neperšlampamas kelnes, antbačius, striukes, aš turiu gal 4 poras pirštinių (nusipirkau Kanadoje porą darbinių, kai peršlapo turėtos) – tačiau sniegas ir apsiniaukęs dangus vis tiek labai nemaloniai veikia.

Miestelyje, kuriame apsistojame, vis dar slidinėjimo sezonas, dėl to hostelyje esame vieninteliai dviratininkai. Apskritai, kiek klausėme, šiemet mes pirmi dviratininkai, įveikę šį kelią. Visi džiaugiasi geru oru slidinėjimui, o mes tuo tarpu džiaugiamės, kad paskutines tris dienas oras buvo puikus ir mums.

Daugiau nuotraukų yra albume žemiau.