Į pietus link JAV: Radium – Fort Steele – JAV, Idaho 

16 diena

Paskutines dienas toliau mynėme į pietus, link JAV. Važiavome per upių slėnius, dėl to vaizdai buvo gražūs, bet po Jasperio parko, mūsų jau taip lengvai nebeapstulbinsi. Snieguoti kalnai viename šone, besiraitanti upė ir geležinkelio bėgiai palei kelią ir žemesni kalnai kitoje slėnio pusėje. Smagu lėtai riedant stebėti pavasariškai bundančius medžius ir pievas, tuo pačiu matant tas snieguotas viršūnes.

Keliai, kuriais dabar tenka važiuoti, mūsų skoniui kiek per intensyvūs – nemažai sunkvežimių, nors ir mandagiai persirikiuojančių, bet vis tiek. Bet pasirinkimo čia nedaug, keliai tik keli, pagrindiniai. Žemėlapyje kartais nusižiūrėdavome kokį mažesnį keliuką, kurių vienas baigėsi nemaloniu 10 km važiavimu žvyrkeliu per mišką. O kas blogiausia, bedardėdami pametėme savo Tigrinę Antį, dėl ko Sirvydui teko grįžti beveik visą kelią atgal, o man sėdėti viduryje miško ir laukti. Gerai, kad prireikė tik pusvalandžio ir visos man pasirodžiusios meškos iš tikrųjų buvo tik kelmai ir krūmai. Nors meškų purškiklį laikiau paruoštą rankoje ir visą laiką garsiai šūkavau, kaip patariama visokio tipo informaciniuose lankstinukuose ir plakatuose.

Prieš išvykdami iš Kanados pirmą kartą pasilepinome kavinių siūlomu maistu. Porcijos mums patiko! O dar ir kavos pila tiek, kiek tik pajėgi išgerti (kaip per filmus rodo!) Nors vis tik aš mieliau iškeisčiau didelį kiekį amerikietiškos (tiesiog plikytos) kavos į normalaus espresso puodelį. Savo mokos kavinuko nesivežame, kasdien pirkti kavą brangu ir dažniausiai nėra kur, dėl to kavos gaunu tik kai Sirvydas dirba kokioje nors kavinėje pagavęs WiFi (toks susitarimas) arba kai iš miegmaišio išlendu labai ne ta koja. Tiesa, vienas kempingo savininkas pavaišina dideliu puodu kavos ir šokoladu už pažadą atsiųsti nuotrauką iš Panamos.

Mindami jau pradedame sutikti dviratininkus, išlendančius savo pirmiems pravažiavimams. Vieną popietę mus pasivijo 80-metis su plentinuku. Važiavome kartu ir šnekėjome gerą pusvalandį. Sužinojom apie jo apylinkes įdomių dalykų ir mažesnių keliukų, greitkeliui aplenkti.

Pakeliui aplankėme Fort Steele – autentišką 19 a. Kanados miestelį – kaip lietuviškos Rumšiškės, tik kanadietiškos. Miestelio istorija labai įdomi, rekomenduojam paskaityti Wikipedia. O mums ją pasakojo ten iki šios dienos dirbantys odos, metalo ir duonos kepimo meistrai. Labai įdomu sužinoti ir gražu pamatyti. Tiesa, dar tik sezono pradžia, tai pramogų ir vietiniais persirengusių darbuotojų dar nedaug, bet už tai galima ramiai be minios kitų turistų vaikštinėti ir žiūrinėti.

Ir štai, po ramaus kelių dienų mynimo, šešioliktos dienos vakare, nakvojame jau nebe Kanadoje. Nuvažiavę pirmąjį tūkstantį kilometrų šiandien sėkmingai buvom įleisti į daugelio svajonių šalį – Ameriką! Šį kartą neprireikė išgalvotų istorijų, gana paprastai užpildėme formas ir gavome leidimą būti šalyje iki rugpjūčio pradžios. Dabar beliko priprasti prie mylių, svarų ir visokių kitokių keistų matavimo vienetų.