126-129 dienos
Kaip Sirvydas rašė – GVA-TE-MA-LA! Vis dar sunku patikėti, kuriame gaublio taškelyje mes esame! Praleidus tik keturias dienas šioje naujoje šalyje, gurkšnodama super skanią Gvatemalos kavą, jau galiu sakyti, kad ši šalis man labai patinka. Ir Sirvydui. Kirsdami sieną nesitikėjome didelio skirtumo nuo Meksikos, bet jau pirmuose kilometruose net per klaidą nebebūtume susimaišę, kad mes dar Meksikoje.
Sieną kirtome mažame kalnų miestelyje, kuriame turistų turbūt pasitaiko penki per metus. Tas miestelis – tai viena ilga gatvė – turgus. Dar Meksikos pusėje prasidėjo prekystaliai su daug niekniekių: rūbų, batų, elektronikos… Prasibrauname iki vartų, kurie atrodo panašūs į sienos kirtimo vietą ir dairomės Meksikos pareigūnų. Turim gauti antspaudą, kad išvykome. Bet pasirodo tokius antspaudus dalina migracijos punkte, kuris buvo jau prieš 3 kilometrus. Trys kilometrai mums ne problema, bet tie trys kilometrai buvo stačiai stačiai į kalną! Kokie 300 metrų sukilimo per juos. Tikrai nesinori kartoti. Pareigūnė sako, tai čia penkios minutės ir suvažinėsit. Sakom, mes su dviračiais. Uoj. Na, tai sako čia penkios minutės žemyn. Ką gi, ačiū. Grįžtam, gaunam štampą. Pareigūnas nustebęs klausia, ką gi mes čia veikiame tokiam nuošaliame kampelyje. Dar pasitikslina, ar Meksika mums patiko. Patiko patiko, tik leiskit mus greičiau į naują šalį!
Kirtę sieną, tame pačiame chaotiškame miestelyje ieškome nakvynės. Pasirodo, Gvatemaloje brangu! Vėliau dar kartą tuo įsitikiname nuėję į parduotuvę savo įprastinių pirkinių – avižų, makaronų ir panašiai. Viskas kainuoja bent pusantro karto brangiau nei Meksikoje. O ne… Mums patiko Meksikoje gyventi pigiai. Kažkaip nesitikėjome, kad Gvatemaloje viskas pabrangs. Dabar pasidaro visai aišku, kodėl prie sienos Meksikos pusėje tiek daug žmonių prekinasi.
Pirmąjį vakarą randam ir kitų skirtumų nuo Meksikos. Nors oficiali kalba ir ten, ir čia yra ispanų, bet daug žodžių skiriasi. Vietinis paaiškina, kad čia neberasime ‘abarotes’ (mažų maisto parduotuvėlių), čia jos vadinasi kitaip. Ir skaičius gvatemaliečiai taria kitaip – mokomės iš naujo. Be to, tenka išbandyti ir super vandens duše kaitinimo sistemą. Vanduo šildomas tiesiog dušo galvutėje. Deja viskas padaryta labai nezgrebnai ir duše styro elektros laidai, suklijuoti izoliacija. Vėliau patiriu, kad taip sumeistrautas dušas kartais ir nupurto. Bet nėra kuo skųstis – turim karšto vandens. Viešbučiai labai didžiuodamiesi tai reklamuoja. Taip pat kaip ir internetą. Tik kas kelintas viešbutis turi tokį.
Ramiai išsimiegoję pirmąją naktį Gvatemaloje išsiruošiame į kelią. Tik pradėję riedėti iš miesto, suprantam, kad dėmesio čia gausim daug daugiau. Visi mojuoja, sveikinasi, šypsosi, švilpia. Dar niekad nebuvom pavadinti „gringo”, bet šiandien visi vaikai vos pamatę mus rėkia „Adios, gringo! Gringo!”. Kažkodėl gvatemaliečiai mus pamatę šaukia adios, o ne hola. O gringo nusipelnome už baltą odą. Vakare net pagooglinam, kokios šalys kaip naudoja šį žodį. Jau žinojome, kad meksikiečiai gringo vadina tik baltus amerikiečius ir kanadiečius. Pasirodo gvatemaliečiams visi baltieji yra gringo. Ką gi, per dieną išgirstam šį žodį milijoną kartų ir popiet jau darosi nemalonu, kažkaip šis žodis neskamba labai teigiamai. Kitas, asmeniškai man, nelabai malonus dėmesys – tai vyrų švilpimas pavymui man. Ir visokie dailūs žodeliai. Kažkaip nemalonu, galvoju gal paslėpti ilgą kasą šalme=)
Teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad Gvatemaloje pirmąją dieną vyksta abipusis spoksojimas. Mes gaunam daug dėmesio, bet ir mes spoksom į vietinius. Jei Meksikoje specialiai važiavome į čiabuvių kaimelį, tai čia kiekviename kaimelyje gyvena praktiškai vien tokie žmonės. Turbūt 80 procentų moterų ir vaikų vaikšto su tautiniais kostiumais, vyrų mažiau. Mums kelia nusotabą, kokius didžiulius krovinius vietiniai sugeba panešti. Daug jų naudoja raiščius per kaktą, kuriais dalį svorio perkelia ant galvos.
Kai sustojame pietums pakelės kavinukėje, suprantame, kad visai nesuprantame aplinkinių kalbos – ji tikrai ne ispanų. Pasirodo, tame kaimelyje tai Mam kalba – viena iš daugybės majų šeimos kalbų. Su mumis vietiniai šneka ispaniškai ir šiek tiek angliškai, nes jei jau jiems reikia mokytis užsienio kalbos, tai, pasirodo, jie mokosi nebūtinai ispanų. Pietums pakelyje neberandame tacos ar tortų užkandinių, maisto randame tik miestelių kavinėse. Ir pietums valgom vištos gabalą su bulvėmis! Cho cho, kaip namie =) Vėliau įsitikiname, kad Gvatemaloje labai populiarus maistas yra mėsa su bulvėm (aišku dar ir ryžiais, pupelėmis ir tortilijomis). Mes jau buvom pasiilgę kepsnio pietums.
Pirmąją dieną minam nuostabaus grožio kanjone. Palei upę kylame į viršų. Iš pradžių kanjonas visai siauras, tankiai apaugęs augalija – bananais, palmėmis ir kitais medžiais. Nors ir debesuota, bet vis tiek aukštos uolos karts nuo karto nustebina savo grožiu. Pakilus aukščiau kanjonas praplatėja, augalija keičiasi. Dažnai važiuojame pro kavos pupelių laukus. Nors buvom prisiskaitę, kad tik įvažiavus į Gvatemalą supranti, kas yra stačios ikalnės, pirmos dienos maršrutas buvo labai malonus. Visą laiką įkalnė, bet malonaus statumo.
Būtinai turiu parašyti ir apie super ikoninę Gvatemalos transporto priemonę – vištobusą (chicken bus). Tai iš JAV ir Kanados supirkti seni geltoni mokykliniai autobusai. Juos gvatemaliečiai perdažo įvairiausiomis spalvomis, įdeda galingesnius variklius ir naudoja kaip viešąjį transportą. Užsienio keliautojai juos praminė „chicken bus” dėl to, kad vietiniai dažnai juose gabenasi gyvas vištas. Lietuviškai siūlome juos vadinti vištobusais. Per dieną toks autobusas Gvatemaloje nuvažiuoja daugiau nei per savaitę JAV. Autobusai lekia didžiuliu greičiu, palieka baisingą debesį išmetamųjų dujų, bet mus sugeba aplenkti ganėtinai saugiai. Pirmąją dieną kiekvieną autobusą palydim džiaugsmingais šūksniais, nes kiekvienas jų vis kitokių spalvų, vis kitokių apipavidalinimų. Ir ant kiekvieno jų vis išradingiau sukrauti žmonių lagaminai, nešuliai ir maišai.
Taip per daug ir nesiplėšydami (nors tai ir mūsų rekordinė sukilimo diena) pasiekiame pirmąjį didesnį Gvatemalos miestą. Pamatom McDonald’s ženklą ir nusprendžiame, kad tikrai nusipelnėme porcijos ledų kokteilio. Nors meniu ir neturi, bet Sirvydas man išprašo šokoladinio – apie šokoladinį desertą aš jau sapnuoju sapnus, nes Meksikoje normalaus šokolado neradom. Mmm, kaip skanu. Sirvydas gailisi tik, kad neturi pakankamai įžūlumo ir nenufotografavo McDonalde pietaujančios čiabuvių šeimynos su tradiciniais kostiumais.
Pirmą dieną gana nesunkiai įveikę didžiulį sukilimą, antrą dieną gana optimistiškai nusiteikiame važiuoti į kalną toliau. Tačiau, vaikyti, o vaikyti, kaip mums teko atsimušti kojeles į stačias stačias Gvatemalos įkalnes! Pasirinkome važiuoti visai neseniai išasfaltuotu keliu, kuriame nei automobilių, nei miestelių. Kelias eina gana aukšai kalnuose ir vis dar kyla. Vaizdai, visiškai nuostabūs – kalnai kalnai, slėniai, dangus. Bet jau įkalnės… Žemėlapyje matome, kad kilimas gana nestatus, bet kai priartini pamatai tokius V formos nusileidimus ir kilimus. Gvatemaliečiai nesuka galvos dėl įkalnių statumo, jei apačioje teka upė, tai vadinasi teks stačiai stačiai nusileisti ir stačiai stačiai pakilti atgal. Pirmą kartą kelionėje tenka tiek daug stumti dviratį. Bet net ir stumti tenka gana sunkiai.
Akivaizdu, kad susiplanavom per daug kilometrų šiai dienai. Į priekį stumiamės sunkiai, nes kiekviename kilometre tenka leistis ir kilti, leistis ir kilti. Vienoje įkalnėje man įsiręžus bestumiant dviratį, sustoja priešinga kryptimi važiavęs pikapas. Sako – sunku? Aha. Pavežti – aha. Aš neišdidi, man du kartus siūlyti nereikia. Taigi, susikraunam savo dviratukus į pikapą ir linksmai važiuojam kokius dvidešimt kilometrų. Visoj kelionėj norėjom išbandyti tokį pavežėjimo būdą, taigi labai džiaugiamės, kad būtent šitas įkalnes galime įveikti tokiu būdu. Ne tai, kad po tų dvidešimt kilometrų nebebuvo įkalnių, bet vis tiek malonus ir įdomus patyrimas. Važiuojam, kol vairuotojui reikia nusukti kita kryptim ir po to jau savo kojom pasiekiam nakvynės vietą. Nuo šiandien kas kartą prisiminus Gvatemalą atmintyje iškils piestu atsistojantis kelias ir suskaus kojas.
Kitą dieną buvom suplanavę, kad mėginsim išvengti greitkelio atkarpos ir važiuosim autobusu. Tuo vištobusu. Lieka tik įveikti keletą smagiųjų Gvatemalietiškų įkalnių ir būsime miestelyje, iš kurio važiuosime autobusu. Miestelyje, pasiklausiam vietinių, kur čia jų stotelė, sako, tai jie važiuoja čia ir čia, stoja bet kur, kur tik stabdai. Gerai, paruošiam savo dviračius transportavimui ant stogo: nuimam visus daiktus, supakuojam į gariūninę tašę ir laukiam starto. Jau ne kartą kelyje matėm kokiu greičiu vyksta autobusų sustojimai ir daiktų pakrovimai. Tas pats ir mums. Autobusui dar pilnai nesustojus, lagaminų vyrukas griebia mūsų tašes ir meta (sunkiai sunkiai) ant stogo. Tas pats ir su dviračiais – stovėdamas ant kopetėlių, viena ranka užsimoja ir kelia ant autobuso viršaus. Baisu žiūrėti, nujaučiu, kad juos atgausime gabalais. Bet nėra kada dvejoti, dar neužkėlęs paskutinės tašės vyrukas šaukia vairuotojui, kad jau galime važiuoti. Sirvydui spėjus padėti tik vieną koją ant laiptuko, jau lekiam. Lagaminų vyrukas vis dar ant stogo, tikimės, kad tvirtina mūsų dviračius. Į autobusą jis grįžta tik autobusui pristabdžius prie eilinio gulinčio policininko. Įsitaisom ant galinės sėdynės, stipriai įsikimbam ir bandom pasimėgauti kelione vištobusu.
Mūsų autobusas pasitaikė tikras greituolis – lenkiam tiek kitus chicken bus’us, tiek lengvąsias mašinas. Ant posūkių net ir stipriai įsitvėrus rankenų sunku išsilaikyti ant sėdynių. Nors kai kurie vietiniai sugeba snausti. Mes, aišku, esam vieninteliai gringos autobuse. Iš pradžių šiek tiek nuliūstam, kad niekas nelaiko vištos ant kelių, bet kažkuriuo metu nutilus autobuso griausmui išgirstam cypsėjimus – pasirodo, vis tik pataikėm į tikrą chicken bus’ą – kartoninėse dėžėse supakuotos cypsi vištos! Iš dėžės tik plunksna kyšo. Nuotraukų padaryti neįmanoma, nes autobusas ramiai nestovi nei dešimt sekundžių. Mums jau baisu, kaip reikės išsilaipinti – ar tik nenumes mūsų tašių ir dviračių tiesiog nuo stogo žemyn. Kaip kad daro su kitų žmonių maišais. Bet ne – paduoda civilizuotai į rankas. Tik bėda bėdelė – mano dviratis neišgyveno šito pasivažinėjimo ant stogo. Galinis permetėjas kabo atskirai nuo dviračio. O dar turim nuvažiuoti likusius dvidešimt kilometrų iki Antigvos. Laimei, pasirodo, kad lūžo tik auselė ir mes turim atsarginę. Taigi, Sirvydas optimistiškai nusiteikęs sutvarkyti ir vėl galėsim leisti į kelią. Bet betaisant kažkaip netyčia sugeba nutraukti priekinių pavarų troselį. Matyt, buvo kažkur užstrigęs bevežant autobuse ir perjungiant pavarą trūksta. Turim ir atsarginį trosą, bet lietaus debesys artinasi, o paskutiniai kilometrai praktiškai visi nuo kalno. Atkarpoms į kalną aš vis dar turiu mažiausias pavaras. Taip, su keliom likusiom pavarom, numinam iki senosios Gvatemalos sostinės – Antigvos. Čia jau turim suplanavę vieną super atrakciją ir tuo pačiu turėsim laiko sutvarkyti mano dviratį tolimesnei kelionei.
Parašykite komentarą