140 – 142 dienos
Atsikėlę prieš saulėtekį susiruošiam savo paskutiniams penkiolikai kilometrų Salvadore. Šiandien įvažiuosim į Hondūrą. Pervažiuoti Hondūrą galima viso labo per 130 kilometrų. Tik kad tie kilometrai yra turbūt patys neįdomiausi Hondūre. Gana didelis greitkelis, su mažai gražių vaizdų ir milijonu duobių keliuose. O dar nepamirškim svilinančio karščio, kurio nebemalšina vandenyno vėjelis, nes iki vandenyno jau truputį tolėliau. Dėl to, kad nereikėtų tiesiog atidirbinėti poros dienų greitkelyje, su Sirvydu susitarėm, jei nepasirodys per daug vargo, kirtę sieną pagriebsim autobusiuką, kuris mus perveš per visą šitą valstybę ir išleis jau ant sienos su Nikaragva. Nors Sirvydas ir sako, kad šiuo metu nužudymų lyderio vardą turi Salvadoras, man vis tiek Hondūras atrodo daug nesaugesnis, dėl to aš labai džiaugiuosi tokiu mūsų sprendimu.
Kirsti sieną į Hondūrą buvo vieni juokai. Susimokėjom po kelis dolerius ir jau naujoje valstybėje. Pasienis atrodo gerokai apleistas. Daug benamių ir, be abejo, šiukšlių. Susirandam autobusiuką ir susitariam, kad pasistengs dailiai užkelti mūsų dviračius ant stogo ir laukiam kol susirinks pakeleivių. Tuo tarpu atsisveikinam su Hanku, kuris į autobusiuką nenori – nori viską būtinai įveikti dviračiu. Mes labiau džiaugiamės sutaupyta diena, kurią galėsim paskirti Nikaragvos apžiūrėjimui.
Kelionė autobusiuku trunka apie tris valandas. Pirmus keliasdešimt kilometrų kelias visai naujas, automobilių nedaug, tai spaudžiam kiek tik leidžia ne pirmos jaunystės autobusiuko jėgos. Su Sirvydu pakalbam, kad va, o žmonės savo kelionių bloguose skundžiasi, kokie prasti Hondūro keliai. Vėliau pamatom kodėl. Pravažiavus sankryžą į Hondūro sostinę kelio kokybė pasidaro tragiška. Duobė prie duobės ir ant duobės. Vairuotojas gerokai vargsta bandydamas išlaviruoti ir vis dar greitai lėkti. Sekasi sunkiai, paskutinius penkiasdešimt kilometrus kratomės kaip reikiant. Ties kiekvienu krestelėjimu galvojam, kad va jau dabar tai tikrai lūžo dviratis ant stogo.
Bet ne – dviračiai puikiai išgyvena kelionę ir mes jau pasiruošę įvažiuoti į Nikaragvą. Kokiems trims pareigūnams tiesiog ant kelio parodę pasus esam nusiunčiami į migracijos pastatą. Sirvydas lieka su dviračiais, aš einu su pareigūnu. Nesuprantu kodėl, bet mane vedasi į atskirą kambarį, kur sėdi daug rimtų pasieniečių. Iš storų pilvų ir susireikšminusių minų, spėju, kad visokių viršininkų. Vėl nesuprantu kodėl, bet išsiunčia pasidaryti paso kopijų. Reikia, tai reikia, nesiginčiju. Nors matau, kad kiti žmonės tiesiog ramiai stovi eilėje prie langelių, paduoda dokumentus ir greitai susitvarko reikalus. Bet turistai turbūt čia nelabai dažnas reikalas, tai su jais ir elgiamasi išskirtinai. Grįžus su kopijomis turiu ilgokai palaukti, kol viršininkas baigs naršyti telefoną ir teiksis mane priimti. Kai jau sulaukiu jo dėmesio, pradeda klausinėti, iš kur mes čia tokie, kur keliaujam, koks maršrutas Nikaragvoje. Gerai, kad naktį prieš tai kaip tik įsidėmėjau porą miestų. Viršininkas užsirašo mano pasakojamą maršrutą ant paso kopijų. Prie to pačio dar klausia, ar žinau, kiek pinigų reikia toms porai savaičių, kurias planuojam praleisti Nikaragvoje. Sakau, nu ne, ką tik čia atvažiavom, gal jūs žinot, bandau juokauti. Bet viršininkas rimtas, sako, ne, ne, klausiu, kiek jūs turit pinigų. Aš, tiesą pasakius, nežinau, kiek mes tų pinigų beturim, tai bandau išsisukti be skaičių, sakau, turim pakankamai, viskas čia gerai. Bet viršininkas nori skaičių. Pasakau sumą, kuri man atrodo normali likusiam mėnesiui ir bilietams atgal. Atrodo labai nustebę, galvoju, gal milijonus vietoj tūkstančių pasakiau, nu bet ne, ant kopijos užsirašo tokią sumą, kokią ir sakiau. Vėliau tik supratau, kad tokių pinigų daugeliui nikaragviečių užtektų bent penkeriems metams pragyventi. Likusią dienos dalį su Sirvydu vis tik ir laukėm kol sustos koks automobilis ir su mačete paprašys tų pinigų. Sirvydas skaitė, kad anksčiau šitas pasienio punktas buvo labai labai korumpuotas, tai ir dabar negali žinoti, ar viršininkas nesibičiuliauja su kokiu vietine gauja.
Visko išklausinėjęs viršininkas skambina kitam viršininkui, ką čia daryti su tais dviratininkais lietuviais. Ar klausinėti toliau, ar jau gana. Sutaria, kad jau gana. Taigi susimokam įvažiavimo mokestį (oficialų, su čekiuku) ir įriedam į naują šalį. Jau vien tik užrašas „Sveiki atvykę” atrodo daug smagesnis ir jaukesnis, nei Salvadore ar Hondure. Neapšepęs, spalvotas ir su nuotraukomis turistams. Nors pasikartosiu, nemanau, kad čia labai jau daug tų turistų pas juos būna. Kol susitvarkom su visais sienų reikalais, saulė jau gerokai užkaitina, dėl to nuriedam iki artimiausio miestelio ir ieškomės nakvynės.
Nors Nikaragva – viena iš vargingiausių Centrinės Amerikos šalių, tačiau didelio skirtumo nepajuntame. Gal tik tai, kad labai nemažai jodinėjančių arkliais. Panašu, kad čia tai gana populiari transporto priemonė. Dėl to dabar kelkraščiuose turime saugotis ne tik padangų vielų, bet ir arklių pyragų. Bet visa kita, atrodo visai panašiai, kaip kad Meksikos kaime. Tik viešbučiuose suprantam, kad gal vis tik ne. Viešbučiuose čia nėra vandens kanalizacijos. Vietoj dušo gaunam bačką su vandeniu ir dubenėliu. Šilto vandens jau nuo Salvadoro pradžios nebesitikim, bet čia vis tiek dar kitas lygis žemyn. Ką padarysi, bent jau randam viešbutį su internetu. Šiais laikais internetas pasiekiamas lengviau nei vandentiekis.
Pirmąją normalią važiavimo dieną Nikaragvoje planuojame pasiekti Leoną – populiarų turistinį miestą. Iki jo važiuojame visiškai nauju plentu. Nauju ir tuščiu. Vos vienas kitas automobilis mus aplenkia per visą dieną. Iš arklio pyragais nubarstytų kelkraščių spėjam, kad vis tik turbūt tikrai neturi pinigų nikaragviečiai automobiliams. Ne miesteliuose vietinių trobelės atrodo gana varginai – suręstos belekaip, apdėliotos palmių lapais su besiganančiomis palaidomis vištomis ir paršeliais. Gal dėl to, kad žmonės tokie neturtingi ir nieko neturi, pirmą dieną pasirodo, kad Nikaragvos pakelės daug švaresnės, nei ankstesnėse valstybėse. Bus matyti, kaip prie didesnių miestų.
Nikaragva garsėja kaip ugnikalnių ir ežerų šalis. Tuo įsitikinam jau pirmąją dieną, kuomet atrodo, kur bepasisuksi, pamatysi kokį tai ugnikalnį. Vieni seni, ramūs, kiti rūksta. Vieną tokį rūkstantį esam nusimatę aplankyti netoli Leono, dėl to čia apsistojam porai naktų. Visi sako, kad Leonas labai gražus kolonijinis miestas. Gražus, bet man per daug triukšmo ir burzgesio. Ir gatvės truputį per plačios tam tokiam maloniam jaukaus miesto jausmui išgauti. Nors vakare visai smagu pasėdėti centrinėje aikštėje ir valgant ledus stebėti vietinius. Leone taip pat daug įvairių muziejų, kuriuos visi irgi reklamuoja kaip labai vertus aplankyti, bet mes juos pasilikom kitam kartui.
Šį kartą mes čia dėl ugnikalnio. Nors ir labai vilioja hostelio nemokami pusryčiai, vis tik karštis yra karštis ir į kelią į ugnikalnį keliamės dar prieš švintant. Vargais negalais susirandame autobusų stotį ir sėdame į autobusą, kuris nuveš į gretimą kaimelį, iš kurio jau keliausim pėstute į Telica ugnikalnį. Aišku, yra daug agentūrų, siūlančių tokius turus, tačiau mes šį kartą nusprendėme pataupyti. Su turu mokėtumėm bent po keturiasdešimt dolerių, o pats gali išsisukti už kokius penkis. Be to, mes vieni žygiuojame greičiau, stojame pailsėti mažiau ir galime startuoti anksčiau. Turai paprastai išvyksta devintą ryto ir grįžta devintą vakaro, o mes sėdame į autobusą šiek tiek po šešių ir planuojame grįžti jau popiet. Aišku, dėl to turėjom atsisakyti plano nakvoti ant ugnikalnio, kadangi patys neturim tinkamų kuprinių, taigi užsinešti palapines ir visa kita būtų labai sudėtinga. Bet tiek to, jau nakvojom ant ugnikalnio, gražių saulėtekių matėm. Šį kartą pasitenkinsim rūkstančiu ugnikalnio krateriu.
Telica ugnikalnis išsiskiria tuo, kad yra įmanoma užlipti iki pat pat aktyvaus kraterio briaunos. Ir tuo metu iš kraterio garuoja kaip iš pragaro skylės. Pats lipimas į ugnikalnį šiek tiek nuobodokas, karštas ir drėgnas. Jei ne tas keistas jausmas eiti lyg ir kalnuose, bet matyti palmes ir bananus. Bet didelę dalį einame tiesiog kažkokiu grioviu, kuriame pilna arklių pyragėlių, taigi, kvapas ir vaizdas ne kažką. Arkliai į viršų gabeną tingesnių turistų daiktus. Kelelis vingiuoja per ūkininkų laukus, tai dar ir jų darbiniai arkliai papuošia takus. Ūkininkų su mačetėmis kertančių krūmus (ar kažką) sutinkame nemažai. Vis pasitikslinam, ar teisingu keliu link ugnikalnio einame. Jiems turėtų būti labai atsibodę kiekvieną dieną turistams pasakoti, į kurią pusę eiti. Bet ženklų take nedaug, dėl to jau geriau patrukdyti ūkininką.
Su Sirvydu jau buvome nuotraukose matę, kaip atrodo Telica ugnikalnio krateris, bet užsilipę patys netekom žado. Tas krateris – didžiulis! Tą dieną, kai mes buvome, garavo kaip pašėlęs ir nebuvo galima pamatyti lavos apačioje. Prieiti prie krašto baisoka, nes apačioje matosi gili praraja. Bandėm mesti akmenis, tai teko ilgokai laukti kokio nors garso. Kai būdavo kiek mažiau garų, ar vėjas juos nupūsdavo į šoną, pasimatydavo visas grožis apačioje. Kadangi diena buvo labai debesuota, tai tokios ir nuotraukos.
Bet smagiausia, kad mes ten buvom vieni du. Kažkaip neįprasta, kad prie tokių turistinių objektų nebūtų minios turistų, bet gal mes buvom labai ankstyvi, o gal čia Nikaragvoje tų ugnikalnių tiek daug, kad turistai pasiskirsto ir jų visai nebesijaučia. Bet kuriuo atveju, sėdėti dviese prie rūkstančio ir dundenančio ugnikalnio buvo tikrai nerealu. Neatbaidė net sieros kvapas. Sėdėjom ir spoksojom susižavėjusiom akim. Truputį liūdėjom, kad neliekam nakvoti, nes tuomet gal būtų įmanoma pamatyti žybsinčią lavą kraterio apačioje. Nieko, gal kitą kartą kitame ugnikalnyje. Šį kartą visai džiaugiamės, kad jau per pietus gulim hamake hostelyje ir ilsinam kojas tolimesniam važiavimui dviračiu.
Parašykite komentarą