Atrandame gražiausią miestą Centrinėje Amerikoje. Leon – Granada

143-146 dienos

Iš senosios Nikaragvos sostinės Leono pajudame link kitos senosios sostinės – Granados. Kolonijiniu laikotarpiu sostinė vis keisdavosi tarp Leono ir Granados, nes liberalūs politikai perkeldavo sostinę į Leoną, o konservatyvūs – į Granadą. Galų gale buvo sutartas kompromisas ir sostine tapo Managva, taip liko ir iki šiol.

Apskritai Centrinės Amerikos valstybių dabartinių sostinių vengiame, jos didelės ir mažiau įdomios. Geriau lankyti senąsias sostines. Ne išimtis ir Managva – neplanuojame joje apsilankyti, bet mums tinkantis kelias į Granadą kabina jos priemiesčius, tai ką padarysi. Turint omenyje, kad kelias eina į sostinę, nėra jis toks blogas – eismo vidutiniškai, asfaltas naujas, kelkraštis siauras, bet yra. Tik kartais reikia lenkti arklių traukiamus vežimus, pasirodo, dviratis yra spartesnė transporto priemonė. Atkarpą netgi važiuojame palei pat Xolotlan ežero pakrantę, prie kurio įsikūrusi Managva. Gerai, kad nesusigundome išsimaudyti, vėliau paskaitome, kad jis labai užterštas – į jį subėga beveik visos nuotekos.

Xolotlan ežeras pakeliui

Antriems pusryčiams sustojame pakelės užkandinėje ir paragaujame pasikeitusį racioną – jei Meksikoje ar Gvatemaloje pusryčiams gaudavome kiaušinienę su tortilja ir klasikiniais pagardais (pupelės, sūris, grietinė), čia pusryčiai yra ryžiai, sumaišyti su pupelėmis ir/ar kiaušiniu ir tais pačiais pagardais šalia. Tortiljas keičia ryžiai, kurių nevalgėme jau gana ilgai. Paragavę suprantame, kad buvome jų pasiilgę.

Privažiuojame Managvą gana anksti ir nesijaučiame pavargę, todėl nusprendžiame dalį jos priemiesčių įveikti dar šiandien ir nakvynę susirasti kur nors pakeliui. Eismo daug, kelkraščio nebelieka, bet mes jau užsigrūdinę ir prie tokių sąlygų pratę, tad jaučiamės neblogai.

Eismo dalyviai

Pernakvoję ramiame universiteto rajone, tęsiame kelionę į Granadą, kuri yra ant kito milžiniško ežero kranto. Kad viskas nebūtų per daug paprasta ir nevažiuotume vien pagrindiniais keliais, padarome lankstą ir nusukame į kaimelį ant kraterio briaunos. Reikėjo sukilti kelis šimtus metrų, bet oi, kaip buvo verta. Ugnikalnis seniai užgesęs, o jo krateryje susiformavo gražus apvalus ežeriukas. Praleidžiame gerą pusvalandį grožėdamiesi ir ilsėdamiesi.

Apoyo lagūna

Pašnekame ir su vietiniais kalnų dviratininkais, kurie atmynė iš Managvos sekmadieniniam pasivažinėjimui. Šneka angliškai, su gerais dviračiais, aptemptos sportinės aprangytės – paėmus dirbantį jaunimą iš beveik bet kurios pasaulio sostinės, skirtumų lieka vis mažiau. Dar važiuojant pro Managvos priemiesčius ir matant Pizza Hut reklamą, Hiltoną ir didžiulį PwC ofisą, pamąsčiau, koks vis dėlto panašus pasaulis didžiuosiuose miestuose. Daugumoje didelių miestų rasi tarptautinius greito maisto tinklus, tarptautinius viešbučius, didelius kompanijų ofisus, o sekmadienio ryte matysi bėgiojančius ar kitaip sportuojančius gyventojus. Visgi užtenka išvažiuoti iš miestų ir šalių skirtumai išryškėja.

Nuo kraterio briaunos leidžiamės į Granadą mažesniais keliukais per vietinius kaimus ir džiaugiamės atgaiva nuo važiavimo plentu, kuris jau spėjo pabosti. Keliose vietose dar privažiuojame regyklas į ežeriuką ir galime pasižvalgyti iš kito kampo.

Lagūna iš kito kampo

Perpiet atvykstame į užsisakytą airbnb Granadoje ir aš apakęs – taip gerai dar negyvenome. Toma nuostabiai parinko nakvynę. Granadoje viešbučiai brangesni nei mes pratę, todėl praplėtėm paieškas ir Toma rado gerą variantą per airbnb. Gyvename milžiniškame kolonijiniame name, turime atskirą kambarį su vonia ir galime naudotis bendromis erdvėmis dviejuose vidiniuose kiemuose. Yra baseinas, hamakas, gultai, kiek nori stalų su kėdėmis, supamųjų kėdžių ir puikiai įrengta virtuvė viename iš kiemelių. Kolonijiniai namai išsiskiria savo vidiniais kiemais ir daugybe vartų į juos, kuriuos atidarius, maloniai prapučia vėjas ir sėdėti kieme nekaršta. Negana to, daugiau svečių nėra, gyvename tik mes ir kitame namo gale du jauni ir draugiški šeimininkai.

Sunku keliauti dviračiu

Jau įvažiuojant dviračiais į Granadą, ji paliko labai gerą įspūdį, o popiet begulint baseine galutinai nusprendžiame pasilikti ne dviem naktims, kaip planavom, o trims.

Granada iš viršaus. Fone matosi ežeras.

Per kitas dienas bevaikštant ir bevažinėjant dviračiais Granadoje nusprendžiame – tai gražiausias mūsų aplankytas miestas Centrinėje Amerikoje. Granadą daug kas lygina su Antigva Gvatemaloje – siauros gražios gatvelės su žemais ir spalvotais namais. Panašumų išties yra, bet mums abiem Granada šiek tiek laimi grožiu. Gal esam šiek tiek šališki, nes čia gyvenam kaip ponai. Granada, kaip ir Antigva, turistinis miestas, bet čia turistų mažiau ir jie ištirpsta tarp vietinių, kurie aktyviai dalyvauja miesto gyvenime. Šeštadienio vakarą centrinė aikštė pilna vietinių, kurie džiaugiasi vykstančiu paradu.

Ryškių spalvų namai

Čia gerai pailsime, kasdien pagulim baseine, apsitvarkom nuotraukas, kurias jau buvome užleidę ir dar lieka laiko paplanuoti tolimesnį maršrutą – pradedam įsivaizduoti, kaip važiuosim Kosta Rikoje ir Panamoje. Dabar – metas gulti ir grįžti į važiavimo dviračiu ritmą – žadintuvas rytoj 4:45.

Aš spėju ir apsikirpti šioje nustabioje kirpykloje. Beje, vienas ananasas kainavo pusę euro.

Komentuoti