Atostogos. Guerrero Negro – Mazatlan

87-93 dienos

Iš ryto nuvažiuojame į autobusų stotį ir sulaukę autobuso iš karto norim sudėti dviračius į bagažinę. Stoties vaikinukas, kuris atidarė bagažinę, sako, pala pala, čia reikia pasitarti su vairuotoju. Grįžęs mums pasakoja, kad reikia išrinkti dviračius, nuimti ratus. Savo laužyta ispanų kalba paaiškinam, kad visiems patogiau ir saugiau bus, jei dviračiai liks su ratais ir galų gale sutariam tik pasukti vairus.

Dviračiai autobuso bagažinėje. Atvykę į La Paz radome juos apkrautus lagaminais, bet niekas nesulūžo.

12 valandų kelionė autobusu neprailgsta. Sutvarkom nuotraukas, parašau dienoraščio įrašą, o daugiausiai žiūrim pro langą, ką mes čia praleidžiam nevažiuodami dviračiu. Gera žinia ta, kad nieko naujo pro langą nepamatom – dykuma, kaktusai. Tiesa, buvo viena labai graži įlanka, apie kurią žinojom jau seniai. Bet bendrai paėmus, jaučiamės šiaurinėje Bajoje pamatę visą įvairovę ir pietinėje daug kas kartojasi, tad ne taip gaila sėdėti autobuse.

La Paz’e buvom iš anksto išsinuomavę airbnb trim naktims, kad galėtume pailsėti, paturistauti ir suplanuoti savo tolimesnį maršrutą per Meksiką. Lietuvoje kelionės maršrutą daugmaž žiūrėjome tik iki kelto iš La Paz į žemyninę Meksiką, o toliau žadėjome detaliau pažiūrėti kelionės metu. Kažkiek užmesdavome akį į Meksikos žemėlapį, bet dabar reikės prisėsti rimčiau, nes mes jau čia – La Paz. Mūsų airbnb studija mažytė, bet kondicionuojama ir yra internetas. Ko daugiau reikia, kai už durų +41 laipsnis. Nors airbnb aprašyme ir nebuvo paminėta, bet, pasirodo, turime raktus nuo gretimo kiemo vartų ir galime užlipti ant pastato stogo esančios terasos. Gera vieta išgerti alaus ir pasigėrėti miesto panorama. Tik kiek šiltoka, tai ilgiau nei trunka pabaigti alų būti nesinori.

Terasoje prie mūsų airbnb

Už 50 metrų randame tacos prekystalį/valgyklą, kur gauname skaniausių tacos su žuvimi per visą kelionę. Beje, šią vietą mums rekomendavo Guerrero Negro sutikta amerikiečių šeima, kuri keliauja autobusiuku su 2 vaikais, 5 katinais ir šunimi. Sutapimas, kad gyvename taip arti šių pasakiškų tacos. Per mūsų viešnagę La Paz čia valgome gal tris kartus.

Toma eilėje prie skaniausių tacos. Vietinių eilė yra geras ženklas.

Vieną dieną La Paz esam tikri turistai ir išplaukiam į visos dienos turą aplink netoli esančią Espiritu Santo salą. Sala atsirado susidūrus tektoninėms plokštėms ir yra labai vaizdinga su daugybe įlankų. Dabar čia griežtai kontroliuojamas gamtos rezervatas, nes saloje gyvena keletas rūšių gyvūnų, kurių niekur kitur nėra.

Espiritu Santo sala

Prie šiaurinio salos galo yra jūrų liūtų kolonija, čia jų apie 300 gyvena ištisus metus. Tai yra vienas iš šio turo akcentų – dedamės kaukes, vamzdelius, ląstus ir šokame iš laivo pasinaudoti reta proga pabūti prie laukinių jūrų liūtų taip arti. Tiesa, prieš tai išklausome instruktažo, kaip atskirti patiną nuo patelės, ir kaip suprasti, kada mažylis liūtukas atplaukia su tavim pažaisti ir viskas yra gerai, o kada patinas įspėja, kad esi per arti.

Jūrų liūtai laukia mūsų. Iš tikrųjų tai šildosi saulėje, bet prie turistų irgi jau įpratę.

Vandenyje praleidžiame apie valandą ir kelis kartus po mumis visiškai arti praplaukia milžiniški jūrų liūtai patinai. Mažyliai yra ką tik gimę ir dar tik mokosi plaukti, dėl to dar nelabai lenda į vandenį žaisti su žmonėmis. Visgi įspūdingiausia yra, kai mūsų gidė pakviečia sekti į nedidelę olą ir jos viduje randame liūtuką, bežaidžiantį su akmenuku. Kelias minutes kartu su juo nardau oloje, tikra pasaka!

Toma pasiruošusi šokti pas jūrų liūtus

Vėliau dar sustojame pasnorkelinti netoli įspūdingo grožio paplūdimio, kur pagainiojame įvairias spalvotas žuvis. Toma pirmą kartą pamato rają –  dvi nedidelės gulėjo ant dugno. Gera diena ir kartais gera pabūti normaliu turistu.

Toma džiaugiasi prie paplūdimio

Kitai atostogų daliai išsinuomojame mašiną ir perkertame 100 kilometrų į kitą pusiasalio pakrantę, prie vandenyno. Ten žymiai vėsiau, tik apie +30. Aplankome gražų Todos Santos miestelį, bet mūsų pagrindinis tikslas čia – apsistoti kelioms dienoms netoli vandenyno ir prisiminti surfingą (plaukimą banglente). Apsistojame su palapine kempinge. Kempingas ne pirmo naujumo ir vieta palapinėms pašiūrėje kartu su motorine valtimi, bet užtat yra lauko virtuvė ir baseinas (pagrindinėje įrašo nuotraukoje).

Todos Santos miestelyje

Su Toma ir Kęstu pusantros dienos mokėmės surfinti kažkada prieš keletą metų Portugalijoje. Dabar yra gera proga prisiminti. Man atsistoti ant banglentės išeina lengviau nei tikėjausi, o Toma šį kartą labiau norėjo tik gulėti ant lentos ir tingėjo bandyti įveikti visur tykštančias stiprias bangas. Tad lentą palieka man, o pati skaito knygą paplūdimyje ir kartais ateina pasimaudyti.

Bangai besibaigiant

Man kol kas sunkiausia įvertinti, kurią bangą verta gaudyti ir kokiu greičiu ji atsirita, tai kol kas normaliai pagaunu gal kas penktą bangą. Likusias arba išeina paskutiniu momentu paleisti, arba jos mane nuneša link kranto ir po to reikia ilgai vargti, kol grįžtu prieš bangas į vandenyną. Bet kai jau sulaukiu tinkamos bangos, atsistoju ir skristi ant bangos labai malonu. Suprantu, kodėl kai kurie žmonės taip užsikabina ant surfingo. Visgi, jei reiktų rinktis, turbūt vis dar rinkčiausi slidinėjimą kalnuose. Gal aš tiesiog labiau kalnų nei paplūdimio žmogus.

Patiko

Kempinge sutikom keletą keliautojų – porą iš Naujosios Zelandijos, kuri išmokė kortų žaidimą (man patiko, kalbinsiu draugus Lietuvoje žaisti keliaujant; jau galit mokytis) ir čekę Ivoną, kuri keliauja dviračiu per Baja. Kaip ir mes, paskutinę atkarpą įveikė autobusu irgi keikdama karštį. Ji paliko didelį įspūdį – jai 40 metų, yra aplankiusi daug šalių backpackindama ir neria į nuotykius stačia galva ir savimi pasitikėdama. Pavyzdžiui, pirmai savo kelionei dviračiu pasirinko Baja liepą, kai yra žiauriai karšta. Tiesiog pasitaikė gera proga. Arba kažkada keliaudama Himalajuose sutiko porą vaikinų, kurie planavo važiuoti motociklais per Himalajus; jai pasirodė įdomu, tad jie ją išmokė važiuoti motociklu (niekada nebuvo to dariusi) ir po keletos dienų ji prisijungė prie kelionės išsinuomavusi motociklą. Vėliau grįžusi į Čekiją išsilaikė motociklo teises ir oficialiai, bet nuo to laiko taip kol kas motociklo ir nenusipirko.

Palapinė prie motorinės valties kempinge

Besibaigiant mūsų atostogoms, gžįtam į La Paz, grąžinam mašiną, susikraunam daiktus ant dviračių ir dar tą pačią dieną numinam 20 kalnuotų kilometrų iki keltų terminalo, kur vakare lipam į naktinį keltą į žemyninę Meksiką.

Mūsų keltas

Mus su dviračiais pareigūnai praleidžia laipintis vienus iš pirmųjų, bet kol atremiame dviračius į sieną automobilių denyje ir pakylame iki sėdimų vietų, yra nemažai žmonių. Mes esam gerai pasistudijavę keliavimo keltu ypatumus ir judame greitai ir tiksliai – randame puikią vietą ant grindų salės gale už sėdynių ir iškart klojame savo kilimėlius – čia bus mūsų nakvynės vieta. Netrukus visos geresnės grindų vietos yra nuklojamos keleivių dekių ir paklodžių. Pavalgę sočią vakarienę ir pažiūrėję filmą (Hunting for the Wilderpeople – ačiū Kęstui ir Virgai už rekomendaciją) gulame miegoti. Turime ausų kamštukus ir akių uždangalus, tai labai netrukdo ir šviesos bei garsiai rodomi ispaniški filmai salėje. Berods apie vidurnaktį išjungia ir juos. Ryte dar norėjome su kylančia saule nufilmuoti sveikinimą Vilijos ir Roko vestuvių proga, bet miegoti buvo karšta ir ryte esame šiek tiek užtinę ir neprekinės išvaizdos. Tai pasitenkiname tekstiniu sveikinimu. Po 14 valandų plaukimo išlipame Mazatlan, jau žemyne, ir tikimės tęsti kelionę dviračiais. Per keletą dienų turėtume palikti pakrantę ir pasiekti Tepic, kuris yra 900 metrų aukštyje, o per savaitę – Guadalajara 1 600 metrų aukštyje ir šitaip pabėgti nuo jau įgrisusio karščio. Neprižadam, kad pabėgsim savo kojomis.

Užsiėmėme gerą kampą (o gal camp’ą?) kelte

Komentuoti