Atostogos atostogose. San Franciskas – Silicio slėnis

Nors ir minti mums dar neatsibodo, vis tik savaitė atostogų praktiškai be dviračio San Franciske ir Silicio slėnyje prabėgo labai greitai ir maloniai. Visai malonu drybsoti prie baseino, valgyti skanų maistą ir vakare nesirūpinti, kur nakvoti. Bet apie viską nuo pradžių.

Apie San Franciską svajojome jau nuo to momento, kai pasiekėm vandenyną. Daug kartų matytas filmuose, draugų nuotraukose, apipasakotas ten pabuvojusių – tikrai intrigavo jame pasidairyti. Nuo Portlando pakeliui kurį laiką nebuvo jokio kito didelio miesto, tad įspūdis buvo dar stipresnis, kuomet pakilę į eilinę kalvą išvydome pūpsančius miesto dangoraižius ir gražųjį, visų numylėtą, Golden Gate tiltą. Per jį minti dviračiu – viena iš mūsų svajonių pastarąsias savaites.

Mes ir tiltas

Jau gerokai prieš San Franciską prasidėjo priemiesčiai – nedideli, jaukiai atrodantys miesteliai. Prieš pat tiltą sustojame Sausalito miestelyje – pasigėrėti atsivėrusiu miesto vaizdu. Nors miestuose paprastai nebesukeliam gyventojų susidomėjimo (daug čia tokių keistuolių), mus užkalbina draugų trijulė – vienas iš jų iš karto klausia, ar turim, kur apsistoti. Pasirodo, pats kažkada keliavo dviračiu ir ne kartą buvo vietinių priglaustas, dėl to dabar ir pats nori kitiems atsilyginti geru. Mums irgi po kiekvienos geros patirties su žmonėmis norisi turėti didelį namą ir priiminėti keliaujančius per Lietuvą.

San Francisko gatvės

Prie Golden Gate tilto – minia turistų. Zuja autobusai, automobiliai ir žmonės. Dar truputį pasikankinę įkalnėje, užminame į apžvalgos aikštelę iš kurios tiltas pasirodo visu savo grožiu. Stovėti tokioj ikoniškoj vietoj ir žinoti, kad čia atmynėm savo kojų pagalba – jausmas NEREALUS!

Diena pasitaikė labai vėjuota, dėl to jau nujautėm, kad važiuoti tiltu – bus reikalų. Taip ir yra. Mūsų pakrautus dviračius vėjas verčia ant šono. Pirmas dvi minutes dar džiaugiamės – jėėė, mes ant tilto. Likusias 10 minučių – galvojame, kad tik greičiau baigtųsi. Vėjas tikrai labai stiprus, žmonių daug, o apvažiuojant kolonas tenka nulipti nuo dviračio ir iš visų jėgų stumtis prieš vėją. O vietiniai atrodo pripratę prie tokio vėjo – lekia su plentinukais viena ranka kažką rodydami vienas kitam. Nežinau, ar man patiktų čia gyventi vien jau dėl tokio vėjuoto klimato.

Apsigyvename pas warmshowers narę miegamajame rajone, su eilėmis San Franciskietiškų namukų. Atvažiuojant jau teko susipažinti su kalvotomis miesto gatvėmis – nežinau, kaip vietiniai čia važinėja į darbą dviračiais. Po to paaiškėja, kad yra specialūs maršrutai, kurie padeda išvengti stačių ikalnių – zigzagais išsiraito tarp kalvų. Kitą kartą ir mes būsim gudresni. Turim vieną pilną dieną apžiūrėti miestui: nusižiūrim porą nemokamų vaikščiojimo turų, Japoniško sodo aplankymą ir dar begalę kitų gerai žinomų San Francisko atrakcijų. Tiesa, pirmasis turas pasitaiko nelabai įdomus, o antrasis – labai neįdomus, todėl po pusės nusiplauname.

Laiveliai prieplaukoje

Kaip tikri turistai, įsigyjame visos dienos viešojo transporto pasus – kojomis visų miesto kalvų tikrai neįveiksime. O kadangi San Franciske vis dar veikia keletas funikulierių (cable car) linijų, tai kodėl gi tuo nepasinaudojus. Būtent jie mums paliko didžiausią įspūdį – labai smagu riedėti į ar nuo kalno stovint ant vagonėlio laiptuko laikantis viena ranka. Dabar kai prisiminsime San Franciską – pirmas vaizdas galvoje bus į stačią gatvę kylančio funikulieriaus. Taip pat labai smagiai atrodė ir miesto tramvajai – antikvariniai, supirkti iš skirtingų miestų, sutvarkyti, nudažyti ryškiomis spalvomis ir prikelti antram gyvenimui San Franciske.

China town kartu su tradiciniu funikulieriumi

Mums San Franciskas paliko jaukaus didmiesčio įspūdį – ne per didelis, patogus pėstiesiems ir dviratininkams (žinantiems, kaip išvengti kalvų). Nors prieš atvažiuojant daug žmonių mums sakė, kad mieste pilna benamių, mes čia jų matėme net mažiau nei Portlande. Turbūt vaikščiojome per daug turistinėmis vietomis.

Nuo San Francisko šiek tiek išsukame nuo pakrantės tam, kad aplankytume Silicio slėnyje gyvenantį draugą Vilių. Ten jau iš anksto esame užsiprašę keletos nakvynių ir ekskursijos Facebook’o ofise, kur jis dirba. Kelias iki slėnio nors ir gana saugus dviratininkams, tačiau tikrai ne pats vaizdžiausias. Linksmina tai, kad mano gimtadienis ir Sirvydas papuošė mano dviratį balionais. Ir, aišku, mintis, kad tuoj atminsime iki Viliaus namų su baseinu kieme. Kadangi mano (ir taip pat neseniai buvo Viliaus) gimtadienis, ir kadangi čia saulėta Kalifornija, kabrioletu važiuojame vakarienės į miestą. Po dviejų mėnesių stovyklavimo maisto Birmos virtuvė restorane mums pasirodo nereali! Vilius juokais sako, kad atvažiavom į Fat Camp – stengsis mus primaitinti tolimesnei kelionei.

Atostogos!

Dėl to (ir ne tik) kitą dieną keliaujame į Facebook’ą. Iš išorės ofisas atrodo labai neišskirtinai – dideli gamykliniai pastatai vidury slėnio. Bet tikrosios linksmybės slypi viduje. Čia kaip kokio miestelio centre – pilna kavinių kiekvieno skoniui nuo picerijos iki salotų baro, ledainės, desertinės, t.t. ir panašiai. Kadangi pietų metas, tai atrodo, kad niekas čia ir nedirba, tik mėgaujasi šitomis papildomomis darbo naudomis. Be maisto čia galima rasti ir senų žaidimų automatų kambarį, dviračių mechaniką, skalbyklą, sporto klubą… Ech, ko tik ten negalima rasti. Grįžę apžiūrim Facebook laisvų darbo vietų sąrašą – gaila tik, kad ne taip lengva gauti vizą.

Viena iš milijono Facebook gėrybių lentynėlė

Kol Vilius dirba mes randame ir daugiau pramogų – apsilankome Stanfordo universitete, nuvažiuojame į San Franciską susitikti su Sirvydo kambarioku iš Libano laikų (po penkerių metų nesimatymo), išsiunčiame keletą nebereikalingų daiktų į Lietuvą ir užsisakome keletą reikalingų iš amazon’o. Vieną vakarą apsilankome kino teatre, veikiančiame nuo 1925m. Jame rodomi seni filmai, pardavinėjami popcornai su sviestu ir prieš ir po filmo muzikantas gyvai groja elektriniais vargonais. Vilius juokiasi, kad mums pasisekė, jog rodė komediją. Sako, kartais būna ne taip lengva neužsnūsti žiūrint 70 metų senumo nespalvotą kiną.

Kino teatre

Šeštadienį kartu su Viliumi išvažiuojame į vieną iš jo mėgstamiausių žygiavimo maršrutų. Nors ir kepina saulė, maršrutas gana dažnai eina pavėsyje, dėl to daug vėsiau. Be to, esame kalvose, skiriančiose slėnį nuo vandenyno, tad klimatas čia vėsesnis. Matome ir kalnus, ir vandenyną, ir sekvojų miškus. Iš tiesų gražus maršrutas. O ir kelias automobiliu iki jo labai vaizdingas – važiuojame kalnų viršuje ir matome visą slėnio panoramą, kai kur net ir patį San Franciską. Rytoj per tuos kalnus turėsime minti dviračiais, kad vėl pasiektume vandenyną ir tęstume kelionę pakrante.

Žygiuojam

 

 

Komentuoti