Kalnų namelyje miegoti buvo visai šilta, bet prastai miegojom, nes daug kartų prabudom galvodami, kad girdim pelę. Kai visiškai įgriso, kėliausi slėpti viso maisto ir radau apgraužtą šokoladą. Visgi ryte įvertinę viską blaivia galva, nusprendėme, kad pelių nebuvo – greičiausiai šnarėjo plastikinis maišelis su tuščiomis konservų skardinėmis, o šokolado kampas nusidrožė dviračio tašėje ant rėmo bevažiuojant. Bet naktį vaizduotė lakesnė ir abu galėjom prisiekti, kad vienintelis garso paaiškinimas yra pelės nagų barbenimas bėgant per medinį stalą.
Šios dienos maršrutas daugiausiai leidosi nuo kalno, bet nebuvo lengva, nes laviravome tarp akmenų dvivėžiais ir vienvėžiais kalnų keliukais. Užtat buvo labai gražu ir maršrutas labai įvairus. Kažkiek tik gaila, kad buvo apsiniaukę ir nuotraukose tas grožis pilnai neatsispindi.
Išlindus iš kalnų į plynaukštę, vis žiūrėjome orų prognozę, kada jau čia šokti į asfaltuotą kelią. Mat žemė šituose kraštuose yra labai kibus molis ir daugiau palijus neįmanoma pravažiuoti – kilogramais kimba prie ratų, kol viską užklijuoja lyg cementas. Iš siaubo istorijų girdėjome ir apie taip sulaužytus pavarų perjungėjus. Visgi dar pavyko atkarpą įveikti keliuku per alyvmedžių plantacijas su keliais upelio kirtimas švelniai krapnojant. Kai pradėjo stipriau lyti, ėmėme ieškoti nakvynės, bet miesteliuose dažnai yra vienintelis viešbutis ir tas pats uždarytas.
Taip reikėjo važiuoti per lietų nuo miestelio iki miestelio, kol privažiavome viešbutį, kuris irgi buvo uždarytas, bet paskambinus telefonu atvyko prižiūrėtojas ir viešbutį atrakino. Visas pastatas mums vieniems! Nors pusę dienos ir leidomės nuo kalno, bet vis tiek išėjo 800 metrų suminio sukilimo ir normaliai pavargome. Po vakarienės ir poros taurių vyno savo apartamentuose, greit pradėjome lūžinėti. Tikėkimės, ryt pavyks išvengti lietaus.
Parašykite komentarą